Tas pats tai­ky­ti­na ir di­des­niam tran­seu­ro­pi­niam de­mo­kra­ti­jų pa­sau­liui. Vi­sos iliu­zi­jos apie pa­siek­tą sta­bi­lu­mą ir po­ka­ri­nę tai­ką plė­to­jant tarp­tau­ti­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą pa­si­ro­dė te­są pokš­tai. Sva­jo­nė apie tai­ką tarp tau­tų žlu­go. Vie­nin­te­lis tarp­tau­ti­nis įsta­ty­mas Ru­si­jai yra for­ce ma­jeur. Pa­sau­lio tai­kai gre­sia pa­vo­jus, ji ta­po di­džiau­sio šian­die­nos iš­šū­kio ir šan­ta­žo ob­jek­tu – eik, pa­si­duok aro­gan­tiš­kam ir ne­vil­ties grau­žia­mam tarp­tau­ti­niam dik­ta­to­riui.

Pa­klusk jam, jei aps­kri­tai no­ri gy­ven­ti – dau­giau ne­bė­ra juo­kų. To­kia bū­tų il­ga­lai­kė Ru­sų Tai­ka – Pax Rut­he­na.

Tai­kos gy­nė­jai, "taik­da­riai" vi­sur ir pa­na­šiai. Ži­no­ma, Eu­ro­pos ir pa­sau­lio prob­le­ma nė­ra Ukrai­na, bet Ru­si­ja.

Kas nors ga­lė­tų sa­ky­ti – tai pa­bai­gos pra­džia. O lie­ka klau­si­mas: kie­no pa­bai­ga? Eu­ro­pos ar Ru­si­jos? Ko­dėl jos tar­pu­sa­vy­je ne­su­de­ri­na­mos?

Ati­tin­ka­mai bū­tų itin blo­gas ženk­las pa­skelb­ti Jung­ti­nių Tau­tų (JT) pa­bai­gą.

Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ir jo ko­man­dos per­ženg­tos ri­bos ne­pa­lie­ka vie­tos komp­ro­mi­sams be pa­si­da­vi­mo, tad mes ga­li­me prog­no­zuo­ti tik pa­sip­rie­ši­ni­mą.

Kaip apib­rėž­ti esa­mą „dva­si­nę“ Ru­si­jos si­tua­ci­ją ar­ba si­tua­ci­ją Ru­si­jo­je?

Įsi­vaiz­duo­ki­te Vo­kie­ti­ją, at­gai­vi­nu­sią sa­vo na­cio­nal­so­cia­lis­ti­nes dok­tri­nas ir dar kar­tą nu­grimz­du­sią į vi­sa go­žian­čius kerš­to klie­de­sius, be to, čia pat jos bran­duo­li­nė gink­luo­tė, lai­vy­nas ir ar­mi­jos, jau ir kos­mo­so pa­jė­gos, do­mi­nuo­jan­čios vi­so­je Eu­ro­po­je, ir dar pa­sku­ti­nis, bet ne ma­žiau svar­bus veiks­nys – va­do­vai, ideo­lo­giš­kai įkvėp­ti is­to­ri­nės mi­si­jos – įves­ti smun­kan­čia­me po­krikš­čio­niš­ka­me pa­sau­ly­je ti­krą, tai yra vo­kiš­ką tvar­ką!

Pa­lau­ki­te, juk jau nė­ra na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos! Taip, bet yra fa­šis­ti­nė Ru­si­ja, ei­nan­ti su tuo pa­čiu ri­bo­tu, ag­re­sy­viu men­ta­li­te­tu ir fa­na­tiš­ka idė­ja val­dy­ti bent jau vi­są Eu­ro­pą. Kas to­liau?

Jei­gu Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja ir pa­sau­lio de­mo­kra­ti­nė sis­te­ma - kaip gai­rė - dar nė­ra su­gniuž­dy­ta bai­mės ir ne­pa­si­duo­da, tin­ka pa­nag­ri­nė­ti ke­lias ga­li­my­bes rea­guo­ti į tai, kas vyks­ta.

JTO bu­vo įsteig­ta sau­go­ti tai­ką pa­sau­ly­je, kad po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ne­si­ras­tų nau­jų pa­sau­li­nių konf­lik­tų. Tiek daug sva­jo­to­jų džiau­gė­si ma­ty­da­mi gra­žiai skam­ban­čias char­ti­jas, pa­si­ra­šy­tas ta­ria­mai at­sa­kin­gų tau­tų ir val­do­vų, - o da­bar vi­sa tai pa­vers­ta šiukš­lė­mis.

Ar ti­krai? Gal­būt ne, tik Sau­gu­mo Ta­ry­ba (ST) pa­si­ro­dė ne­veik­li ir ne­vyk­dan­ti sa­vo par­ei­gos. Tam at­ve­jui yra gar­sio­ji JT GA 1950 me­tų re­zo­liu­ci­ja Nr. 377 „Vie­ny­bė tai­kos var­dan“ apie Ge­ne­ra­li­nės Asamb­lė­jos ga­lią veik­ti apei­nant ST, kai vie­nas iš jos nuo­la­ti­nių na­rių pats tam­pa ag­re­so­riu­mi ir ve­tuo­ja bū­ti­nus veiks­mus tai­kai pa­sau­ly­je ap­gin­ti. Šis tei­sės šal­ti­nis da­bar ga­lė­tų bū­ti pri­si­min­tas im­an­tis veiks­mų, bent jau de­ba­tų, jei­gu pa­ti JTO nė­ra pa­si­da­li­ju­si į tuos, ku­rie yra už tai­ką, ir tuos, ku­rie pa­lan­kiai ver­ti­na ag­re­so­rių. Ką tą­syk da­ry­ti? Ar tai reiš­kia, kad JT kaip tai­kos įran­kis jau nie­ko ver­tas?

Si­tua­ci­ją Jung­ti­nė­se Tau­to­se ga­li­ma su­vok­ti ir spręs­ti ga­na pa­pras­tu bū­du. Jei­gu or­ga­ni­za­ci­jos na­rys lau­žo, kaip da­bar, vi­sus sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus, glū­din­čius JT stei­gi­mo char­ti­jo­je ir pa­si­ra­šy­to­se kon­ven­ci­jo­se, - ką gi, toks na­rys są­mo­nin­gai sto­ja­si ne na­rio po­zi­ci­jon. Vi­siš­kai ger­biant jo va­lią pa­kak­tų tai kons­ta­tuo­ti ir tar­ti: Ru­si­ja pa­ti lio­vė­si bū­ti su mu­mis, sėk­mės, bu­vęs drau­ge.

Bet ne­pa­mirš­ki­me, kad ne­pai­sant vi­sų to­kių žval­go­mų­jų svars­ty­mų ža­lias gy­ve­ni­mo me­dis žy­di sa­vaip. Nie­kas ne­ats­pės vi­sų sinch­ro­ni­nių pa­sau­lio įvy­kių ei­gos ir vi­sų kie­no nors veiks­mų pa­sek­mių. An­tai žvilg­te­lė­ki­me į vie­ną la­bai ypa­tin­gą si­tua­ci­ją. Da­bar dar nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ko­kio mas­to ir lyg­mens yra slap­čiau­sie­ji ry­šiai tarp CGG (Ci­vi­li­za­ci­jos gy­ny­bos gru­pės) ir aukš­čiau­sių Ki­ni­jos ly­de­rių, kaip tai plė­to­ja­si.

Ta­čiau vie­na pa­sau­lio at­ei­ties te­mų reikš­tų­si kaip vi­sai kon­kre­ti nuo­sta­ta: jei Ru­si­ja gi­liai įsi­ve­lia į ga­li­mą re­van­ši­nį ka­rą Eu­ro­po­je, tai Ki­ni­ja tu­rės lais­vas ran­kas tvar­ky­tis su Azi­jos že­my­no šiaur­ry­ti­nė­mis te­ri­to­ri­jo­mis, ne­lie­čiant Ja­po­ni­jos, bet ypač su Už­bai­ka­lės že­mė­mis iki Amū­ro upės, ku­rios maž­daug prieš 250 me­tų bu­vo pri­šlie­tos ir mo­kė­jo mo­kes­čius Ki­ni­jos im­pe­ra­to­riams.

Dar pra­ėju­sio am­žiaus šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je pir­mi­nin­kas Mao pa­sa­kė Va­ka­rų žur­na­lis­tui: ką reiš­kia Ki­ni­jai tie 200 me­tų? Sa­vo in­ter­viu jis pa­tei­kė pa­pil­do­mų pa­sta­bų apie Ru­si­ją: „jie pa­siė­mė vis­ką, ką ga­lė­jo“. Pa­gal to­kį ver­ti­ni­mą šian­dien „jie“ ma­no, kad ga­li pa­siim­ti dar dau­giau, net Alias­ką.

To­dėl anks­tes­nis pa­ste­bė­ji­mas apie pa­bai­gos pra­džią at­ve­ria įvai­rias ga­li­my­bes.

Duok Die­ve, kad pa­sku­ti­nės Eu­ro­pos im­pe­ri­jos, nie­kaip ne­ga­lin­čios su­sit­var­ky­ti su anks­tes­nių įpro­čių po­ko­lo­ni­ji­niu sind­ro­mu ir tap­ti bend­ra­dar­biau­ti lin­ku­sia de­mo­kra­ti­ne ša­li­mi, ago­ni­ja ne­virs­tų Ar­ma­ge­do­nu. Var­dan ko – dėl pe­le­nais pa­vers­tų te­ri­to­ri­jų ar pra­ei­nan­čio di­din­gu­mo tuš­ty­bės?

Par­la­men­ta­rai, net so­cia­lis­tai ir li­be­ra­lai, vi­si tu­rė­tu­me mels­tis, kad Ap­vaiz­da su­teik­tų svei­ko pro­to Ru­si­jos ly­de­riams ir krikš­čio­niš­ko­sios tai­kos, ra­my­bės jų šir­dims.

Trau­kis, šė­to­ne!

Kal­ba, pa­sa­ky­ta Par­la­men­ti­nia­me de­mo­kra­ti­jos fo­ru­me,