S.Spurga:Kaip atremti šliaužiančią agresiją?

lzinios.lt 2014-04-24

Ma­žai ti­kė­ti­na, kad Ru­si­ja ar­ti­miau­siu me­tu nu­kreips sa­vo ag­re­si­ją į Bal­ti­jos vals­ty­bes. Ki­ta ver­tus, pa­sta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis net tie, ku­rie ne­pa­si­žy­mi di­de­le fan­ta­zi­ja, bent kai ku­rio­mis aki­mir­ko­mis, ma­tyt, pa­ju­to le­di­nį ka­ro nuo­jau­tos gū­sį, jo ga­li­my­bės rea­lu­mą.

Si­tua­ci­ja ver­čia su­si­mąs­ty­ti, kuo gy­ny­bos po­žiū­riu stip­ri ir kuo silp­na mū­sų vals­ty­bė.

Vi­sų pir­ma im­ta ver­tin­ti ka­riuo­me­nės pa­jė­gu­mą. Dar kar­tą su­sizg­rib­ta, kad ka­riuo­me­nė fi­nan­suo­ja­ma ne­pa­kan­ka­mai - gy­ny­bai ne­ski­ria­ma 2 proc. BVP, kaip yra įsi­pa­rei­go­ta. Par­ti­jos at­nau­ji­no su­si­ta­ri­mą pa­ma­žu di­din­ti ka­riuo­me­nės fi­nan­sa­vi­mą.

Skir­si­me 2 proc. BVP ir ga­lė­si­me jaus­tis sau­gūs? To­li gra­žu ne. Ka­riuo­me­nės stip­ri­ni­mas - la­bai svar­bus da­ly­kas, ta­čiau tai tik vie­nas gy­ny­bos veiks­nių.

Įvy­kiai Ukrai­no­je at­sklei­dė, kad ag­re­si­jos po­bū­dis kei­čia­si. Ga­li at­si­tik­ti taip, kad tu­rė­si­me ge­rai par­eng­tą ka­riuo­me­nę, ta­čiau le­mia­mą aki­mir­ką ji ne­ži­nos, nei su kuo, nei kaip ka­riau­ti. Kry­me vei­kė „ža­lie­ji žmo­ge­liu­kai“. Prieš to­kio po­bū­džio ant­puo­lį avia­ci­ja, „ra­ke­ti­nis sky­das“, tan­kai ir pa­būk­lai bū­tų be­jė­giai.

Ka­dai­se net Hit­le­ris, lau­žan­tis vi­sas ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio tai­syk­les, ka­rą vis dėl­to pa­skelb­da­vo ofi­cia­liai. Gink­luo­tų žmo­nių be ski­ria­mų­jų ženk­lų ant­puo­lis - tai te­ro­riz­mas, ir keis­ta, kad pa­sau­lis ši­to akib­rokš­to ne­įvar­di­ja ti­kruo­ju var­du. Te­ro­riz­mas to­dėl ir yra pa­vo­jin­gas, jog ne­įma­no­ma nu­ma­ty­ti nei jo lai­ko, nei vie­tos, nei po­bū­džio, o tai, kad jis ga­li bū­ti vals­ty­bi­nis, jį da­ro dar pa­vo­jin­ges­nį. Ukrai­nos įvy­kių kon­teks­te in­for­ma­ci­nis ka­ras yra in­teg­ra­li ir itin reikš­min­ga ag­re­si­jos da­lis. Vie­nu me­tu vyk­do­mos įvai­raus po­bū­džio at­akos ga­li lem­ti, kad ag­re­si­ją bus su­nku ne tik at­rem­ti, bet ir įvar­dy­ti.

Ar pa­dė­tis, kai ne­ga­li­ma prog­no­zuo­ti ag­re­si­jos po­bū­džio, yra be­vil­tiš­ka? Ti­krai ne. At­vi­ra­me mū­šy­je per­ga­lę le­mia jė­gų san­ty­kis ir ge­ne­ro­lų ga­bu­mai, o „minkš­to­sios“, šliau­žian­čios ag­re­si­jos sėk­mė pri­klau­so nuo ap­lin­kos, ku­rio­je ji vyk­do­ma - tai yra le­mia­mas veiks­nys čia ga­li bū­ti vi­suo­me­nės nu­si­tei­ki­mas, jos at­spa­ru­mas. Juo­lab kad šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos su­tei­kia ga­li­my­bių kur kas dau­giau veik­ti bet ku­riam žmo­gui.

Ne­jau­gi už­mir­šo­me Są­jū­džio pa­tir­tį? Są­jū­džio lai­kais Lie­tu­vo­je bu­vo dis­lo­kuo­ta 35 tūkst. so­vie­ti­nių ka­rių. Kar­tu bu­vo vyk­do­ma šliau­žian­ti ag­re­si­ja, kai kuo pri­me­nan­ti da­bar­ti­nius įvy­kius Ukrai­no­je: kar­tu su stip­riu in­for­ma­ci­niu spau­di­mu bu­vo įves­ta eko­no­mi­nė blo­ka­da, pul­di­nė­ja­mos Lie­tu­vos mui­ti­nės, uži­ma­mi pa­sta­tai, ku­ria­mos al­ter­na­ty­vios struk­tū­ros, pa­vyz­džiui, pro­ku­ra­tū­ra. Vi­si šie veiks­mai ne­bu­vo efek­tin­gi ir ne­pa­sie­kė tiks­lų, nes ne­su­ge­bė­jo pa­žeis­ti Lie­tu­vos žmo­nių vie­ny­bės, jų są­mo­nin­gu­mo.

Juo la­biau keis­tas kai ku­rių pi­lie­čių po­žiū­ris, kad da­bar mū­sų sau­gu­mas tu­rė­tų iš­im­ti­nai pri­klau­sy­ti nuo ka­riuo­me­nės. Vie­nas iš­ki­lus apž­val­gi­nin­kas ne­se­niai į mil­tus su­ma­lė pre­zi­den­tę, ku­ri per me­ti­nį pra­ne­ši­mą par­agi­no žur­na­lis­tus at­sa­kin­giau ir pi­lie­tiš­kiau žvelg­ti į sa­vo veik­lą. Esą žur­na­lis­tai nie­ko ne­pri­va­lo vyk­dy­ti, ir jo­kių pa­na­šių ra­gi­ni­mų jiems ne­rei­kia. Pre­zi­den­tė, užuot tauš­ku­si nie­kus, te­gul pa­si­rū­pi­na es­mi­niu da­ly­ku – kad ka­riuo­me­nės biu­dže­tui by­rė­tų 2 proc. BVP.

Jei­gu dau­ge­lio Lie­tu­vos žmo­nių po­žiū­ris bū­tų toks kaip šio apž­val­gi­nin­ko, tvir­tai bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad ne­ver­ta švais­ty­ti lė­šų ir tiems 2 proc. BVP. Jei žur­na­lis­tai „nie­ko ne­pri­va­lo“, jei ki­ti vi­suo­me­nės na­riai ne­jau­čia jo­kių įsi­pa­rei­go­ji­mų, ti­kė­tis, kad vals­ty­bę ap­gins ge­ne­ro­lai, net ir dis­po­nuo­jan­tys ge­rai ap­rū­pin­ta ka­riuo­me­ne, yra ne­rim­ta.

Va­ka­ruo­se, į ku­riuos, at­ro­do, ly­giuo­ja­mės, sa­ve ger­bian­čios įmo­nės veik­lą ma­tuo­ja ne tik už­dirb­tu pel­nu, bet ir nau­da, ku­rią jos duo­da vi­suo­me­nei. So­cia­li­nė mi­si­ja svar­bi ne tik re­pu­ta­ci­jai - pri­si­dė­da­mos prie vi­suo­me­nės sta­bi­lu­mo ir ge­ro­vės įmo­nės už­si­ti­kri­na ir sa­vo pa­čių pers­pek­ty­vą. Ką jau kal­bė­ti apie ži­niask­lai­dos prie­mo­nes, ku­rių veik­la ne­at­sie­ja­ma nuo ver­ty­bi­nio pa­grin­do.

Kai ku­rios Lie­tu­vos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės sa­vo reikš­min­ges­nę mi­si­ją pri­si­me­na tik ta­da, kai pra­by­la apie ži­niask­lai­dai tai­ky­ti­nas mo­kes­čių leng­va­tas. Ne­ven­gia jų pa­mi­nė­ti ir kai ku­rie apž­val­gi­nin­kai, net lai­kan­tys sa­ve li­be­ra­lių pa­žiū­rų. Ta­čiau ko­dėl vals­ty­bė tu­rė­tų tai­ky­ti leng­va­tas, jei ži­niask­lai­dos prie­mo­nė ne­jau­čia jo­kių įsi­pa­rei­go­ji­mų vi­suo­me­nei ir vai­ko­si vien pel­no?

Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to at­as­kai­to­se ir ki­to­se ana­li­zė­se at­krei­pia­mas dė­me­sys į Ru­si­jos vyk­do­mą in­for­ma­ci­nę po­li­ti­ką, ku­rios įta­ka jun­ta­ma ir Lie­tu­vo­je. In­for­ma­ci­nes di­ver­si­jas rei­kia sek­ti ir jas ap­ri­bo­ti, ta­čiau prob­le­mos, ku­rios ka­muo­ja Lie­tu­vos in­for­ma­ci­nę erd­vę, yra kur kas di­des­nės. Fi­lo­so­fas Ar­vy­das Šlio­ge­ris ka­dai­se yra pa­sa­kęs, kad kai ku­rios Lie­tu­vos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės, ne­pa­liau­ja­mai pil­da­mos pur­vą, pa­da­ro dau­giau ža­los nei pen­kios KGB or­ga­ni­za­ci­jos. Iš­ties ša­lia ži­niask­lai­dos prie­mo­nių, ku­rios lai­ko­si griež­tų pro­fe­si­nių stan­dar­tų, per­ne­lyg daug yra to­kių, ku­rios sten­gia­si iš­sis­kir­ti is­te­ri­niu to­nu, ne­ven­gia iš­krai­py­ti fak­tų ir yra at­vi­ros bet ko­kiems san­dė­riams.