ES rinka – galia be įtakos Rusijos atžvilgiu

Šiuo atveju kalbame apie ilgalaikius kontraktus ir bendrus projektus su Rusijos dujų gigantu „Gazprom“. Būtent šios įmonės sumokami mokesčiai sudaro trečdalį Rusijos biudžeto, iš kurio pastaruosius kelis metus buvo finansuojama Rusijos kariuomenės modernizacija. Jos padarinius šiandien tiesiogiai jaučia Ukraina. Kitaip tariant, sudarydamos sąlygas „Gazprom“ įtvirtinti savo monopolinę poziciją Europos šalių rinkose – ES šalys narės ir tų šalių kompanijos pačios prisidėjo prie Rusijos karinės galios didėjimo.

Tad be ES energetinės priklausomybės nuo Rusijos ryšių pertvarkos Rusijos įtaka Europoje taip ir liks neproporcingai didelė. Dar daugiau, tik šių ryšių pertvarkymas galėtų padidinti spaudimą „Gazrom“ pozicijoms tiek ES rinkoje, tiek ir pačioje Rusijoje. Juk teoriškai ne tik ES priklauso nuo Rusijos energetinių išteklių, bet ir „Gazprom“ lygiai taip pat priklauso nuo ES rinkos. Bėda tik ta, kad ES dujų rinka vis dar fragmentuota ir Europos Sąjunga dujų sektoriuje nekalba „vienu balsu“.
Kitaip tariant, rinka yra poteciali ES galia, tačiau ji nevirsta įtaka Rusijos atžvilgiu. Tiesa, ES energetikos sektoriaus liberalizavimas, kuris numatė vertikalių monopolijų išskaidymą, sumažino „Gazprom“ galimybes turėti vienvaldystę, nes norėdama veikti ES rinkoje ji turi perimti europietiškas taisykles, nukreiptas į monopolijų išskaidymą. „Gazprom“ jau nebegali vienu metu valdyti dujų tiekimo ir paskirstymo grandžių. Todėl pastaraisiais metai svarbiausiu Rusijos lobizmo taikiniu Europoje tapo bendra ES energetikos politika ir tie energetikos projektai, kurie mažina ES šalių priklausomybę nuo iš Rusijos tiekiamų dujų.

Lietuva vaduojasi iš Rusijos energetinių gniaužtų

Lietuvos Vyriausybė 2004 m., ieškodama ilgalaikės pigesių dujų tiekimo formulės, pardavė „Lietuvos dujas“ Rusijos „Gazprom“ ir vokiečių „E.On“ su visais magistraliniais vamzdynais ir taip tapo viena iš labiausiai į Rusijos energetikos voratinklį įpainiota ES šalimi. Ir ne tik dėl to, kad visas Lietuvai reikalingas dujas pirkome tik iš „Gazprom“, bet net ir norėdami susikurti alternatyvą, turėjome kalbėtis su „Gazprom“ valdoma įmone tam, kad ji įgyvendintų energetinius projektus, kurie mažintų to pačio „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Reikėtų pastebėti, jog net Viktoro Janukovyčiaus Ukraina, kitaip nei Lietuva, sugebėjo strateginę dujų tiekimo infrastruktūrą išsaugoti valstybės rankose. 

Lūžis įvyko 2008-2009 m., kai Lietuva tapo energetikos sektoriaus demonopolizavimo ledlaužiu, nes pasirinko įgyvendinti patį „Gazprom“ nepalankiausią visiško atskyrimo modelį, pagal kurį iki 2015 m. magistraliniai dujotiekiai vėl sugrįš į valstybės rankas ir taip sumažins Rusijos dujų giganto galimybes blokuoti dujų tiekimo alternatyvų atsiradimą – pirmiausia, suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje projektą.

Atsiradus kokrečiai Lietuvos energetinio nepriklausomumo stiprinimo vizijai, šalies viešojoje erdvėje ėmė rastis įvairūs tikslingai palaikomi mitai, kurių svarbiausia žinutė buvo tokia – Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra neišvengiama, todėl vietoj to, kad įgyvendintume mokesčių mokėtojams brangiai kainuojačius energetinius projektus, turėtume neerzinti Rusijos, derėtis su „Gazprom“ ir tikėtis monopolininko nuolaidų. Toks požiūris visiškai neįvertino to, kad „Gazprom“ palankumas gali kainuoti politinį ir ekonominį savarankiškumą. Vertėtų prisiminti, kad Rusijai pigiausiai už dujas moka moka „kišeninės“ Rusijos valstybės – Baltarusija ir Armėnija.

Visi be išimties energetinio neprikausomumo planai buvo apklijuoti „per brangių“ ir galbūt netgi neskaidrių projektų etiketėmis. Be abejo, pagrindinis taikinys – Suskystintų dujų (SDG) terminalas. Tačiau nepaisant įvairių mitų, šis projektas savo ekonominę naudą pradėjo įrodinėti dar net neįplaukęs į Klaipėdos uostą. „Gazprom“ buvo priverstas padaryti 20 proc. nuolaidą Lietuvai, nes Lietuva jau gali planuotis dujų tiekimo kontraktus su alternatyviais tiekėjais. Kitaip tariant, energetinė nepriklausomybė nėra tikslas savaime, nes tai ir akivaizdi ekonominė nauda.

SGD terminalo naudą pajus kiekvienas

SGD kaip alternatyvos atsiradimas atneš naudą kiekvienam gyventojui. Skaičiuojama, kad dėl terminalo sumažėjusi dujų kaina (tiek tiekiama per jį patį, tiek ir tradiciniais vamzdynais iš Rusijos) per metus vienam namų ūkiui padės sutaupyti vidutiniškai 340 litų. Tai – vien tiesiogiai dėl mažesnės dujų kainos vartotojų kišenėje likę pinigai. Dar daugiau sutaupyti padės dėl SGD terminalo sumažėjusių gamtinių dujų kainų atpigusios paslaugos (skaičiuojama, jog dujoms atpigus 20 proc., šildymas didžiuosiuose Lietuvos miestuose atpigs 16-17 proc.) bei prekės (pavyzdžiui, tų įmonių, kurios savo prekių gamybai naudoja dujas). Tai – netiesioginė ir sunkiau apskaičiuojama, tačiau ne mažiau juntama nauda kiekvienam namų ūkiui.

Vis dėlto, skeptikų teigimu, įsipareigojimas fiksuotą per metus suvartojamų gamtinių dujų dalį pirkti iš SGD terminalo kaip tik gali būti veiksnys, lemsiantis menkesnį dujų kainos mažėjimą nei kad galėtų pasiūlyti šiandieninis tiekėjas – koncernas „Gazprom“. Iš tiesų, Lietuvos išsiderėta nuolaida Rusijos įmonės teikiamoms dujoms jų kainą nustūmė į panašų lygį kaip ir prognozuojamos kainos perkant per SGD terminalą. Dar daugiau, Europos Sąjungai toliau įgyvendinant Trečiojo energetikos paketo nuostatas ir mažėjant jos priklausomybei nuo Rusijos energetinių resursų, ši kaina galėtų mažėti dar daugiau. Tačiau dažnai pamirštama, jog SGD terminalu, kitaip nei iš Rusijos ateinančiais vamzdynais, tiekiamos dujos veikia globalios rinkos sąlygomis. Kitaip tariant, itin dinamiškoje rinkoje veiksnių, galinčių lemti gamtinių dujų kainos pokytį, yra kur kas daugiau.

Skalūnų dujų revoliucija JAV, naujų gamtinių dujų klodų eksploatacija Arktyje gali lemti didesnę pasiūlą pasaulinėje dujų rinkoje, arba paprasčiau – mažesnę kainą vartotojams. Pastaraisiais metais sparčiai augančios suskystintų gamtinių dujų tiekimo apimtys lemia ir mažesnę kainą nei ilgalaikėse su „Gazprom“ sudaromose sutartyse. Be to, pasaulinėje dujų rinkoje SGD kaina skaičiuojama ne taip kaip skaičiuoja Rusija – tiesiogiai pririšant dujų kainą prie naftos kainos.

Todėl potencialiai augant naftos kainoms ilgalaike sutartimi su „Gazprom“ susaistyta Lietuva permokės ir už dujas, kurios pasaulio rinkoje gali kainuoti net iki 6-ių kartų mažiau neįskaičiavus transportavimo mokesčio. Tai reiškia, kad dalyvavimas pasaulio dujų rinkoje Lietuvai leis sumažinti dujų kainą ne mažiau 20 proc., o atvėrus JAV dujų importo galimybę – net iki 40 proc. Todėl skaičiuojant naudą vienam namų ūkiui bei įtraukiant tiek tiesioginę, tiek netiesioginę sumažėjusios gamtinių dujų kainos naudą yra akivaizdu, kad dujų rinkos diversifikacija atneš naudą ne tik valstybiniu lygmeniu, bet ir kiekvienam gyventojui. 

JAV dujos – arčiau, nei atrodo

Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad JAV galimas teigiamas poveikis Lietuvos energetiniam saugumui nėra utopija. Jungtinės Valstijos ilgą laiką buvo priklausomos nuo gamtinių dujų importo, tačiau ši priklausomybė ėmė mažėti dėl 2006 metais prasidėjusios vadinamosios „skalūnų dujų revoliucijos“, kai žymiai padidėjo išgaunamų skalūnų dujų kiekis: per pirmuosius penkerius metus skalūnų dujų dalis santykyje su visomis JAV išgaunamomis gamtinėmis dujomis išaugo nuo maždaug 1 iki 34 proc. Staigiai išaugusi gavyba lėmė labai didelį dujų kainų mažėjimą. 

Maždaug nuo 2018 m. JAV taps grynąja gamtinių dujų eksportuotoja, bet pradėti eksportuoti gali ir anksčiau – nuo 2015 m., kai pradės veikti pirmasis SGD eksporto terminalas. Lyginant gamtinių dujų kainą abiejose Atlanto pusėse, ji JAV yra iki trijų kartų mažesnė nei vidutiniškai Europoje. Tačiau tik labai nedidelė SGD dalis yra eksportuojama – didžioji dalis JAV išgautų gamtinių dujų eksportuojama dujotiekiais į Meksiką ir Kanadą. Taip yra todėl, kad pagal šiuo metu galiojančius įstatymus licencijos automatiškai išduodamos SGD eksportui tik į šalis, turinčias laisvosios prekybos susitarimus su JAV. Į šalis, kurios laisvosios prekybos susitarimo su JAV neturi, dujos gali būti eksportuojamos tik JAV Energetikos departamentui išdavus atskirą licenciją. Todėl Lietuvos interesas – Transatlatinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimas tarp ES ir JAV, kuris sukurtų transatlatinę dujų rinką. Be abejo, galimas ir kitoks amerikietiškų dujų į Lietuvą kelias, jeigu būtų pakoreguota JAV teisinė bazė, pagal kurią dujos galėtų būti tiekiamos ne tik toms valstybėms su kuriomis JAV turi laisvos prekybos susitarimus, bet ir NATO šalims, JAV sąjungininkėms.

Lietuva šiuo metu dujas perka iš vienintelio tiekėjo – Rusijos dujų gigantės „Gazprom“, tačiau suvartoja vos 0,6 proc. viso šios monopolininkės išgaunamo dujų kiekio. Tai reiškia, jog Lietuva viena neturi pakankamų derybinių svertų dujų kainai mažinti. Pavyzdžiui, nors visoms Baltijos šalima yra taikoma vienoda dujų kainų formulė, Latvija, turinti Inčukalns dujų saugyklą ir Estija, galinti naudoti vietinius skalūnus, už iš Rusijos tiekiamas dujas moka mažiau. Todėl Lietuvos interesas yra dvejopas: trumpuoju laikotarpiu SGD terminalas taps tuo koziriu, kuris gali padėti išsiderėti mažesnę dujų kainą, nei šiuo metu įrašyta sutartyse su „Gazprom“. Ilguoju laikotarpiu turime siekti regioninės (Baltijos, Baltijos ir Vyšegrado valstybių) arba, dar geriau, visos Europos Sąjungos mastu veikiančios suskystintų gamtinių dujų pirkimo agentūros. Tai sustiprintų Lietuvos derybinę galią satykiuose su „Gazprom“, o mainais už pigesnes dujas nereikėtų daryti nuolaidų savo politinio savarankiškumo sąskaita.