Priekvailizmas ir speciali dėžė

lzinios.lt 2014-09-17

Tarp nau­jų­jų ideo­lo­gi­jų vie­nai tik­tų var­das prie­tran­kiz­mas, o dar ge­riau - prie­kvai­liz­mas. Di­džio­ji kai­my­nė var­to­ja są­vo­ką „pri­du­rok“, tad ga­li­mos ir iš­ves­ti­nės for­mos.

Su­de­da­mo­ji ideo­lo­gi­jos da­lis bū­tų ir ne­nau­jas da­ly­kų ma­ty­mas, vei­kiau at­si­kar­to­jan­tis žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je, kai jei ne­pa­tai­kai į ko­ją su pa­sau­lio bend­ruo­me­ne, čia jau bend­ruo­me­nės prob­le­ma, ne ta­vo.

Aš juk ei­nu sau į ko­ją, tad jie vi­si - ne­nau­dė­liai bur­žo­fa­šis­tai - ne į ko­ją! Tuo blo­giau jiems. Duo­sim pri­rū­kyt!

Štai čia ir glo­ba­li nau­jo­vė, kad „jie“ tu­rės bū­ti pa­tvar­ky­ti. Tech­ni­kos pa­žan­ga tei­kia prie­mo­nių.

Prie­kvai­liz­mo pa­žan­ga - jei bent vie­no­je at­ski­rai pa­im­to­je ša­ly­je ji da­ro­si liau­dies prie­kvai­liz­mu - yra svar­biau­sia prie­mo­nė. Kam? Iš­gąs­din­ti, pa­že­min­ti, pa­verg­ti li­ku­sį bai­lių pa­sau­lį.

Mar­ša­las Š. Gu an­tai par­eiš­kė, kad įvy­kis dan­gu­je, kai Ma­lai­zi­jos ke­lei­vi­nis lėk­tu­vas ypač di­de­lia­me aukš­ty­je bu­vo su­var­py­tas ir su­dras­ky­tas į ga­ba­lus „Buk“ sis­te­mos smū­giu nuo že­mės nu­žu­dant be­maž 300 nie­kuo dė­tų žmo­nių, yra Ukrai­nos kal­tė. Ukrai­na - žu­di­kė to­dėl, kad aną Apo­ka­lip­sės die­ną gy­vais ir mi­ru­siais kū­nais li­jo ne ki­tur, o Ukrai­nos te­ri­to­ri­jo­je. Taip, te­ri­to­ri­jos da­lį kon­tro­lia­vo ne Ki­je­vas, bet Ru­si­jos sam­di­niai, jos ka­ri­nin­kai ins­truk­to­riai ir „Buk“ prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai, ta­čiau tei­siš­kai ten - Ukrai­na, to­dėl ji ir kal­ta!

Pa­sau­lio bend­ruo­me­nę sėk­min­gai trans­for­muo­jant į prie­kvai­lius, to­kia pat idė­ja bū­tų Alek­sand­ro Lit­vi­nen­kos nu­nuo­di­ji­mą Lon­do­no ar­ba­ti­nė­je pri­skir­ti Di­džia­jai Bri­ta­ni­jai.

Ko­dėl Bo­ri­sas Be­re­zovs­kis ėmė ir pa­sis­mau­gė sa­vo ran­ko­mis (net ne­pa­si­ko­rė!) tie­siog na­muo­se, pa­klaus­ki­te jo pa­ties. Bri­tų po­li­ci­jai ne­pa­vy­ko pra­kal­bin­ti mi­ru­sio­jo (A. Lit­vi­nen­ka tvir­tai įvar­di­jo žmog­žu­dį), tad ir klau­si­mų ne­be­li­ko. Tik pa­pras­tas da­bar­ti­nio mar­ša­lo at­sa­ky­mas - kal­ta vals­ty­bė, ku­rio­je kas nors nu­žu­do­mas. Dėl Jo­no Pa­uliaus II bū­tų li­ku­si kal­ta Ita­li­ja, pa­mirš­kit apie ko­mu­nis­ti­nes Bul­ga­ri­ją ir So­vie­ti­ją.

Ukrai­no­je po Ru­si­jos įsi­ver­ži­mo nu­žu­dy­ta jau tūks­tan­čiai ar­ba de­šim­tys tūks­tan­čių, tad kal­ta ne­ka­pi­tu­lia­vu­si Ukrai­na. Ir Lie­tu­va bu­vo skel­bia­ma kal­ta dėl pen­kio­li­ka me­tų tru­ku­sio Rau­do­no­jo te­ro­ro su eg­ze­ku­ci­jo­mis bei trė­mi­mais į oku­pan­tų im­pe­ri­ją ir dėl Sau­sio 13-osios žu­dy­nių. Ko dar ne­ma­tėm, ne­gir­dė­jom?

Tik štai ne­są­mo­nių pla­tin­to­jų, ag­re­so­riaus pa­ka­li­kų skai­čius svy­ruo­ja.

Už­tat sme­ge­nų mėš­lą („zas­ratj moz­gi“, tai vie­nas už­ka­ria­vi­mo bū­dų) tu­rė­tu­me be dis­ku­si­jų krau­ti į spe­cia­lią dė­žę su už­ra­šu „Ru­siš­kas mėš­las“. At­sip­ra­šau nor­ma­lių, pa­do­rių ru­sų, bet ko­dėl jūs klau­so­tės ki­sie­li­nių su­per­me­la­gių ir ne­pro­tes­tuo­jat? O nu­ro­dy­tas už­ra­šas vi­sai tik­tų Krem­liaus TV prog­ra­moms kaip ly­din­ti, bė­gan­ti ei­lu­tė, ne­bū­ti­nai tas prog­ra­mas ir drau­džiant. Te­val­go, kam pa­tin­ka sme­ge­nų mėš­las.

Pa­pa­sa­ko­jo gi­mi­nai­čiai. Tu­rė­jo nor­ma­lių kai­my­nų ir bend­ra­dar­bių, su ku­riais nor­ma­liai bend­ra­vo. Da­bar, jei­gu apie po­li­ti­ką, anie tik rė­kia: „U­krai­nie­čiai - fa­šis­tai!“ Jau ga­vę spe­cia­laus kiau­lių ma­ro. O juk tik­tų pa­klaus­ti: jei gir­dė­tu­mėt iš tų pa­čių krem­li­nių ekra­nų nuo ry­to li­gi va­ka­ro, kad lie­tu­viai - fa­šis­tai, ar ir apie sa­ve pa­ti­kė­tu­mėt? Ma­si­nį me­lą MMP (ma­sių mul­ki­ni­mo prie­mo­nė­se) gin­čy­ti bep­ras­miš­ka; jį rei­kia tie­siog mes­ti į aną spe­cia­lią dė­žę.

Čia pri­si­mi­niau Jur­gį, vie­ną di­džių­jų šiuo­lai­ki­nio me­no ar­ba „ne­me­no“ kon­cep­tua­lis­tų, be ki­ta ko, vai­kys­tę pra­lei­du­sį Kau­ne. Jo ar­ba jo ini­ci­juo­tos kryp­ties tarp­tau­ti­nė­se par­odo­se ga­lė­jai pa­ma­ty­ti ypa­tin­gai (smart) eks­po­nuo­ja­mus pa­pras­čiau­sius ci­vi­li­za­ci­jos daik­tus bei gam­tos pro­duk­tus. An­tai „žvė­rių iš­ma­tas“. Nie­kas dar ne­bu­vo eks­po­na­vęs, nors ir­gi gy­ve­ni­mo da­lis. Tie­siog iš­kel­ti pa­vyz­džiai, kad žmo­gus įsi­žiū­rė­tų, į ką šiaip ne­krei­pia dė­me­sio. Dramb­lio iš­ma­tos. Iš­ties (šį žo­dį gau­siai var­to­ja šian­die­nos po­li­ti­kai ir jų se­kė­jai) žvirb­liu­ko, kar­ve­lio iš­ma­tos ne­trau­kia dė­me­sio, ne­bent ant Le­ni­no ke­pu­rės; kur­mio iš­ma­tų nie­kas gal nė ne­ma­tęs ir vis dėl­to ne­gaiš­ta lai­ko; gua­no peruviano - di­džiai ver­ti­na­ma trą­ša, ir tiek; bet štai prie dramb­lių iš­ma­tų lan­ky­to­jai su­sto­ja, ste­bi ir ste­bi­si. Me­nas vei­kia pa­slap­tin­gais bū­dais. Toks di­de­lis pa­da­ras, o ką jis val­go?

Ar įsi­vaiz­duo­ja­te, ko­kios įdo­mios, in­for­ma­ty­vios, pa­vei­kios bū­tų ma­mu­to iš­ma­tos?

Tai­gi bū­tent Tun­gus­kos ma­mu­to iš­ma­tų kas­dien ir gau­siai tei­kia ru­siš­ki pro­pa­gan­di­niai ka­na­lai. Mie­lai val­gom.

O va­žiuo­da­mas pro kles­tin­tį vargs­tan­tį lie­tu­viš­kam prie­mies­ty smul­kų­jį vers­lą pa­ma­čiau rek­la­mą: „Prie­ka­bių nuo­ma“. Iš ten kaž­ku­rie da­bar iš­trau­kė pa­gar­di­ni­mą, kad gau­dys pra­ži­lu­sius re­krū­tus. Mes ap­ta­ri­nė­jam... tik to­dėl, kad ne­tu­rim anų dė­žių pro­to iš­ma­toms su rei­kia­mu už­ra­šu.