E. Lucasas. Užmirškite apie teisingumą: V. Putino žaidimo taisyklės – kitokios

Edward Lucasdelfi.lt 2015-02-18

 

Kai galios santykiai yra nelygūs, užmirškite apie teisingumą: „Stiprieji daro, ką gali, o silpnieji kenčia, ką turi kentėti“.

Tai gali skambėti kaip trumpa putinizmo esmė, bet ši citata yra 2500 metų senumo – iš Tukidido „Peloponeso karo istorijos“. Paralelės su šiandiena yra šiurpios. Atėnai troško sutrukdyti miestui-valstybei Milui susijungti su jų varžove Sparta.

Milo gyventojai pareiškė norį patys spręsti savo likimą. Grėsmingai paaiškindami, kad galia reiškia teisybę, Atėnai apsupo Milą, badu marinamus gyventojus privertė pasiduoti, išžudė vyrus, o moteris ir vaikus paėmė vergovėn.  

Vladimiro Putino Rusija panašų principą taiko Ukrainai. Europoje buvo nusistovėjusi saugumo tvarka, pagal kurią mažesnės ir silpnesnės šalys turėjo galimybę spręsti savo pačių likimą. Pastarųjų kelių dešimtmečių įvykiai buvo daugmaž pagirtini.

Vokietija susivienijo, Baltijos valstybės atgavo nepriklausomybę, Čekoslovakija išsiskyrė. Vakarai per vėlai įsikišo, kad išgelbėtų Bosniją ir sustabdytų žudynes Kosove.Serbijai tai nepatiko, tačiau niekas nevertė politikų Belgrade jungtis prie NATO ar Europos Sąjungos. Pasaulis, prasidėjęs nuo 1975 metų Helsinkio susitarimų, ir išsikristalizavęs su 1990 metų Paryžiaus chartija, buvo vertas pasididžiavimo.

Dabar to nebėra. Veikiausiai priimtina, kad karas, nepaisęs normalių kariavimo kategorijų, atnešė taikos susitarimą, kuris nėra nei susitarimas, nei susijęs su taika.

Angelos Merkel, Francois Hollande'o, Petro Porošenkos ir V. Putino susitikimas Minske, kuriame netiesiogiai dalyvavo ir Rusijos remiamų marionetinių respublikų Ukrainos rytuose lyderiai, baigėsi daliniu ir tikriausiai laikinu mūšių nutraukimu.
 
Tačiau tikrasis šio susitarimo tikslas buvo pabrėžti Vakarų silpnumą ir Rusijos viršenybę. Nė viena konflikto pusė nepakeitė savo pozicijų. Ukraina neatsisakė savo europietiškų siekių: kaip ir Milas, ji trokšta pati rinktis savo geopolitinę ateitį. Rusija geriausiu atveju pademonstravo norą padaryti pertrauką.

Galbūt V. Putiną išgąsdino Amerikos planai tiekti ginklus Ukrainai. Labiau tikėtina, kad jam patinka matyti diplomatiniais mazgais supančiotus Vakarų lyderius, kai jie mėgina derėtis iš silpnumo pozicijos.

Perpjovusi sausgysles Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, teorinei Europos saugumo po Šaltojo karo saugotojai, Rusija mažai kuo rizikuoja, pažeisdama paliaubų sąlygas.

Iš tiesų Minsko rezultatai yra idealūs tik Kremliui. Ukraina spirale smunka pralaimėjimo link. Kuo labiau ji stengiasi kariauti, (pavyzdžiui, įvesdama karo padėtį, skelbdama privalomą mobilizaciją ir pan.), tuo labiau blunka jos patrauklumas.

Maištininkų užimtuose rajonuose gyventojų susvetimėjimas didėja su kiekvienu iššautu šūviu. Atsiskleidė Vakarų bedantiškumas. Džiaugiuosi, kad ES į sankcijų sąrašą įtraukė baisųjį dainininką Josifą Kobzoną (Frankas Sinatra prieš jį atrodo kaip bažnytinio choro choristas). Tačiau jo gerbėjai Kremliuje nedreba.
 
Didysis paveikslas V. Putinui vis dar yra palankus. Europa susiskaldžiusi ir pažeminta. A. Merkel pademonstravo puikias atkaklumo atsargas, bet ji viena negali atstoti kitų šalių (Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) silpnumo.

Pastarosios greitai pamiršo savo pažadus, duotus Ukrainai 1994 metų Budapešto memorandume, kai ji sutiko atsisakyti branduolinių ginklų mainais į saugumo garantijas.

Klasikinės stipendijos viešajame gyvenime era baigėsi (atleisk, Tukididai). Tačiau tokie lotyniški žodžiai kaip „memorandumas“, reiškiantis tai, ką reikia atminti, vis dar egzistuoja. Keista, kad nevartojame gana aktualaus jo antonimo: kažko nesmagaus, ką reikėtų užmiršti. Tai būtų obliviscendum.

Autorius yra vyresnysis Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir „The Economist“ autorius.