A. Sekmokas. Ar šiluma gyventojams yra verslas?

delfi.lt 2015-05-21

 

Ko gero, niekas neabejoja, kad privatus kapitalas, išsinuomavęs Vilniaus šilumos gamybos įrengimus ir šilumos perdavimo tinklus, siekė gauti ir gavo gražią naudą. Deja, vilniečiai dažnai gavo perteklinę šilumą ir įspūdingai dideles sąskaitas už šildymą.
Arvydas Sekmokas

Naujai išrinkta Vilniaus miesto valdžia apsisprendė, kad nepratęs sutarties su nuomininku ir susigrąžins šilumos ūkį į savivaldybės rankas. Kas turi būti padaryta, kad sąskaitos vilniečiams už šilumą žymiai sumažėtų?

Tam reikia pasinaudoti jau esančia gerąja praktika. Tokia geroji praktika yra Europos Sąjungos III energetikos paketo reikalavimų įdiegimas elektros ir dujų sektoriuose. Pats ES III energetikos paketas yra skirtas tik paminėtiems energetikos sektoriams, tačiau jo principai visiškai tinka ir tokio masto šilumos ūkiui, koks yra Vilniuje. Šie principai yra gamybos, perdavimo ir tiekimo veiklų atskyrimas bei išgryninimas.

Turime aiškią politinę valią keisti esamą padėtį ir atskirti veiklas šilumos ūkyje. Pradėkime nuo šilumos gamybos. Šilumos gamyba yra įprasta ūkinė – komercinė veikla. Joje gali dalyvauti savivaldybei nepriklausantys gamintojai ir čia reikia sukurti konkurenciją, kuri mažins kainas. Visiems nepriklausomiems šilumos gamintojams bus leista prisijungti prie šilumos tinklų ir parduoti miestui savo gaminamą šilumą. Vienas svarbiausių šilumos gamintojų – tai būsima Lietuvos energijos bendrovės kogeneracinė elektrinė.

Taip pat svarbu leisti veikti ir mažiesiems šilumos gamintojmas. Tokie gamintojai yra šilumos vartotojai, kurie nori pasirinkti ne centralizuotą šilumos tiekimą, o vietinį apsirūpinimą. Tą šiandien leidžia tokios naujos technologijos kaip šilumos siurbliai ar saulės kolektoriai. Laikas leisti vilniečiams nesunkiai atsijungti, o esant reikalui už pagrįstą kainą vėl prisijungti prie miesto centralizuoto šilumos tiekimo. Galimybė pasirinkti tarp centralizuoto šilumos tiekimo ir kitų švarių ir patogių apsirūpinimo šiluma būdų yra akivaizdi teisė laisvoje visuomenėje.

Konkurencija, pagrįstas pramoninių šilumos gamintojų reguliavimas ir platus energijos šaltinių pasirinkimas (atsinaujinantys energijos ištekliai, rūšiuotos atliekos ir, esant būtinybei, dujos) leis sumažinti šilumos gamybos kainą.

Vilniaus miesto savivaldybei priklausantys šilumos gamybos pajėgumai turėtų būti garantiniu šilumos gamintoju, pasiūlytų kitiems gamintojams šilumos gamybos rezervus ir užtikrintų reikalingą šilumos gamybą didelių šalčių metu.

Šilumos perdavimas yra natūrali monopolija ir privalo būti atskirtas nuo gamybos ir tiekimo tam, kad veiktų skaidriai ir būtų tinkamai reguliuojamas. Vilniaus šilumos tinklai neabejotinai turės būti savivaldybės įmonė. Svarbiausias Vilniaus šilumos tinklų bendrovės tikslas yra mažiausiais nuostoliais ir kuo efektyviau perduoti šilumą nuo gamintojo iki vartotojo. Tinkamas reguliavimas yra pagrindinė priemonė užtikrinanti mažiausią ekonomiškai pagrįstą šilumos perdavimo kainą.

Svarbus klausimas, ar šilumos tiekimas vartotojams yra verslas ar viešoji paslauga. Šilumos tiekimas yra ta veikla, kuri arčiausiai vartotojų ir labiausiai jiems rūpi. Šilumos tiekėjas perka iš visų konkuruojančių gamintojų žemiausia kaina pagamintą šilumą, perka iš šilumos tinklų bendrovės šilumos perdavimo paslaugą, parduoda ir išrašo sąskaitas už sunaudotą šilumą vartotojams.

Didelę Vilniuje gyvenančių šeimų išlaidų dalį sudaro šildymas. Tai ypač aktualu tiems vilniečiams, kurie turi mažesnes pajamas ir gyvena prastesnės kokybės namuose. Už šilumą išrašytos sąskaitos dalį iki šiol sudaro tiekėjo pelnas. Siekant mažinti šilumos kainą vartotojams, šilumos tiekimas neturėtų būti pelno siekianti veikla.

Šilumos tiekimą kaip viešąją paslaugą turi įgyvendinti šilumos tiekėjas – savivaldybės kontroliuojama Šilumos tiekimo agentūra. Be abejo, tokia paslauga negali būti subsidijuojama ir turi būti efektyvi. Šilumos tiekimo agentūros juridinė forma turi būti arba viešoji įstaiga arba uždaroji akcinė bendrovė, kurios įstatuose apibrėžta, kad jos tikslas yra užtikrinti mažiausią šilumos kainą, veiklą vykdant taip, kad nebūtų nei pelno, nei nuostolio. Jeigu per finansinius metus atsirastų pelnas, jis turi būti skirtas kitų finansinių metų šilumos kainai mažinti. Savivaldybei priklausančios įmonės šilumos tinklai ir garantinis šilumos gamintojas būtų Šilumos tiekimo agentūros dukterinės bendrovės.

Taip pertvarkytas Vilniaus šilumos ūkis veiks skaidriai, gamyba ir perdavimas bus efektyvūs, o vilniečiai gaus mažesnes sąskaitas už šilumą.