V. Aliu­lio bu­vi­mas su žmo­nė­mis, kaip ir su Die­vu, bu­vo na­tū­ra­lus - be pa­te­ti­kos ir daug­žo­džia­vi­mo. Po­kal­biai su tė­vu Vac­lo­vu tei­kė ra­my­bę ir iš­min­tį. „Jis man bu­vo mo­ky­to­jas, drau­gas ir glo­bė­jas." Taip ku­ni­gą pri­si­me­na Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jaus di­rek­to­rė Si­gi­ta Mas­laus­kai­tė-Ma­žy­lie­nė. Su tė­vu Vac­lo­vu ji su­si­pa­ži­no 1996 me­tais, vyk­da­ma stu­di­juo­ti į Ro­mos Po­pie­žiaus Gri­ga­liaus uni­ver­si­te­tą. V. Aliu­lis tuo me­tu bu­vo ma­ri­jo­nų vy­res­ny­sis Ro­mo­je, par­ašė jai re­ko­men­da­ci­ją. Ro­mo­je dva­si­nin­kas glo­bo­jo ten stu­di­juo­jan­čius tau­tie­čius pa­sau­lie­čius, pa­dė­da­vo jiems ir stu­di­jų klau­si­mais, ir iš­ti­kus ma­te­ria­li­niams ne­pri­tek­liams. Džiau­gė­si kiek­vie­nu stu­di­jas Ro­mo­je bai­gu­siu ir į Lie­tu­vą su­grįž­tan­čiu žmo­gu­mi.

„Pa­lai­kė mus kaip vai­kus, drą­si­no kiek­vie­ną, - at­si­mi­ni­mais da­li­ja­si S. Mas­laus­kai­tė-Ma­žy­lie­nė. - Ne­bi­jo­jo­me kreip­tis į jį bet ko­kiu klau­si­mu. Ki­lus abe­jo­nei ar prieš­ta­ra­vi­mui jis vis­ką grei­tai su­dė­lio­da­vo į sa­vo vie­tas. Tė­vas Vac­lo­vas aiš­kin­da­vo nuo­sek­liai, su­bti­liai ir iš­min­tin­gai. Ki­lus klau­si­mams dėl teks­to tu­ri­nio pra­smės, jis ir­gi bu­vo ne­pa­kei­čia­mas pro­fe­sio­na­las, per pus­va­lan­dį ge­bė­da­vo pa­aiš­kin­ti es­mę, su­ra­šy­tą pen­kio­se kny­go­se.“

My­lė­jo žmo­nes ir kalbą

„Ne­te­ko ma­ty­ti jo nuo­bo­džiau­jan­čio, vi­są sa­ve jis sky­rė dar­bui. Re­da­guo­da­vo teks­tus, ku­rių ne vi­si bū­da­vo baž­ny­ti­niai“, - apie ku­ni­gą V. Aliu­lį kal­ba Vil­niaus Švč. M. Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čios kle­bo­nas Sta­sys Pui­do­kas. Su V. Aliu­liu nuo 2005-ųjų sos­ti­nės Žvė­ry­no ra­jo­ne esan­čia­me ma­ri­jo­nų vie­nuo­ly­no bu­te gy­ve­nęs ir mel­dę­sis vie­nuo­ly­no kai­my­nas čia pat pri­du­ria, kad ku­ni­gas ne­mo­kė­jo pa­sa­ky­ti „ne“. „Jei­gu žmo­gus pra­šo, va­di­na­si, rei­kia“, - pa­pras­tai kri­ti­ką at­rem­da­vo V. Aliu­lis.

Tė­vas Vac­lo­vas mo­kė­jo at­vi­rai pri­pa­žin­ti sa­vo klai­das, ne­veng­da­mas kal­bė­jo, kur ne­pa­si­se­kė, kur su­kly­do. "Ge­bė­ji­mas per­ženg­ti as­me­ni­nį ne­to­bu­lu­mą lei­do jam iš­sa­ky­ti ar­šiau­sią kri­ti­ką. Vi­si ži­no­jo, kad už jo kri­ti­kos sly­pi ne sa­va­nau­diš­ku­mas, o ge­ra va­lia”, - ski­ria­muo­sius V. Aliu­lio bruo­žus var­di­ja ka­ta­li­kų gy­ve­ni­mo apž­val­gi­nin­kas Pa­ulius Su­ba­čius. Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, tė­vas Vac­lo­vas tu­rė­jo ir fe­no­me­na­lią at­min­tį. O Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio Sei­mo ta­ry­bos po­sė­džių de­ta­lūs pro­to­ko­lai, ku­ni­go ra­šy­ti kas­dien, at­ei­ty­je bus ne­pa­kei­čia­mas šal­ti­nis is­to­ri­kams, kai ne­liks anų įvy­kių liu­dy­to­jų.

„Ku­ni­gas Vac­lo­vas Aliu­lis yra di­dy­sis Šven­to­jo Raš­to ir li­tur­gi­nių teks­tų re­dak­to­rius, baž­ny­ti­nės kal­bos kū­rė­jas, - sa­ko Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to do­cen­tas Vy­tau­tas Ali­šaus­kas. - Jis – ir ak­ty­vus Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­no rin­kė­jas, ir ne­pra­len­kia­mas pub­li­cis­tas, apie tai liu­di­ja jo at­si­mi­ni­mų kny­ga „Vie­no žą­sia­ga­nio is­to­ri­ja“. Ku­ni­gas į lie­tu­vių kal­bą čia pat ga­lė­jo vers­ti bet ko­kią pir­mą kar­tą į ran­kas pa­im­tą kny­gą pra­ncū­zų kal­ba." Be di­džių­jų Va­ka­rų Eu­ro­pos kal­bų, ku­ni­gas to­bu­lai mo­kė­jo ir lo­ty­nų bei bal­ta­ru­sių kal­bas. Kal­bų at­ski­rai dva­si­nin­kas ne­si­mo­kė, jų pra­dme­nis ga­vo dar be­si­mo­ky­da­mas Ma­ri­jam­po­lės ma­ri­jo­nų gim­na­zi­jo­je.

Jau­di­no vi­suo­me­nės problemos

Anot V. Ali­šaus­ko, V. Aliu­lis bu­vo iš­min­tin­gas, nuo­sai­kus žmo­gus, ku­ris ne tik pats mo­kė­jo tvar­dy­tis, bet ir ge­bė­jo at­vė­sin­ti karš­tas, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos Są­jū­dy­je, ky­lan­čias dis­ku­si­jas, pa­stū­mė­ti ieš­ko­ti spren­di­mų ir komp­ro­mi­sų.

Ki­tas jo bruo­žas - ne­pap­ras­ta eru­di­ci­ja. „Jis ne tik mo­kė­jo daug kal­bų, vers­da­vo, re­da­guo­da­vo, bet ir ge­bė­da­vo ana­li­tiš­kai at­si­liep­ti į vi­suo­me­nės prob­le­mas“, - pa­sa­ko­ja V. Ali­šaus­kas ir pri­du­ria, kad V. Aliu­lis ste­bė­ti­nai mo­kė­jo bend­rau­ti, ta­čiau iš­lai­kė svar­bią dis­tan­ci­ją - ne­pas­ken­do so­cia­li­niuo­se Baž­ny­čios ir vi­suo­me­nės rei­ka­luo­se. Pa­sau­lį bei jo įvy­kius šis žmo­gus jau­tė la­bai jau­triai ir tiks­liai, nors ir gy­ve­no už­da­rą vie­nuo­lio gy­ve­ni­mą.

Ku­ni­gas Vac­lo­vas Aliu­lis bus pa­šar­vo­tas Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je ba­zi­li­ko­je, lai­do­tu­vių šv. Mi­šios čia bus au­ko­ja­mos ket­vir­ta­die­nį 11 va­lan­dą. Vė­liau kars­tas bus iš­ly­dė­tas į Aly­taus ra­jo­no San­tai­kos Kris­taus Ka­ra­liaus baž­ny­čią, kur 15 val. au­ko­ja­mos šv. Mi­šios. Po jų – lai­do­tu­vės San­tai­kos ka­pi­nė­se.