G. Landsbergis. Ar jau bendradarbiausime su Putinu?

delfi.lt 2015-10-05

2012 metais, Rusijai jau pasinaudojus veto teise Sirijos klausimu Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, Vladimiras Putinas rašė..."labai tikiuosi, kad JAV ir kitos šalys atsižvelgs į liūdną (Libijos) patirtį ir nesieks panaudoti jėgos Sirijoje be JT Saugumo Tarybos sankcijų...

 

gabrielius-landsbergis-69174904.jpg

Gabrielius Landsbergis

© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
 

Nesuprantu kas sukelia tokį niežulį panaudoti karinę intervenciją", stebėjosi jis savo ilgame straipsnyje apie "Rusijos vietą besikeičiančiame pasaulyje".

  

Praėjusią savaitę tas pats Vladimiras Putinas, žinoma, be jokio JT Saugumo Tarybos pritarimo įsakė Rusijos karinėms pajėgoms bombarduoti prieš Sirijos diktatorių Assadą kovojančių jėgų pozicijas.

 

 

 

Nuo 2011 metų Rusija vetavo bent keturias Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijas dėl Sirijos. Viena ranka blokuodama bet kokią JT sankciją bendram atsakui, kita ranka Rusija siekė blokuoti, kiek pajėgia, ir vienašalius JAV ir partnerių oro antskrydžius.

 

 

O šiandien stebime būtent Rusijos vienašalę karinę avantiūrą Sirijoje, be jokios Jungtinių Tautų sankcijos.

 

 

Ligšiolinis Rusijos vaidmuo Sirijoje - daugiau nei ketverius metus besitęsiančiame kruviname konflikte, nusinešusiame 250 tūkstančių gyvybių, 7 milijonus netekusių namų, 4 milijonus pabėgėlių ir sukėlusiame milžinišką migracijos spaudimą Europai - nuolatinė politinė ir karinė parama diktatoriui Assadui bei jo režimui.

 

 

Rusija nepadarė nieko, kad prisidėtų prie padėties Sirijoje sureguliavimo tada, kai tą dar buvo galima padaryti, ir kai "Islamo valstybė" dar nebuvo įsigalėjusi didesnėje Sirijos teritorijos dalyje. Rusija nieko nepadarė ir sprendžiant pilietinio karo sukeltą humanitarinę katastrofą - iki šiol nebuvo jokio Kremliaus pranešimo apie ketinimus priimti pabėgėlius iš Sirijos.

 

 

Slaptomis permetus karinę techniką ir personalą į Siriją, naudojamasi jau ne kartą pasiteisinusia strategija - pirmiausia įvesti kariuomenę, o paskui reikalauti derėtis savo sąlygomis. 

 

 

Iš dalies tai bandymas pastiprinti Assado politines ir karines pozicijas. Tačiau pirmiausia - siekis prasibrauti prie didžiųjų derybų stalo, pastatyti JAV į patinę situaciją, paskatinti kalbas Europoje, kad "būtina kalbėtis su Rusija" ir sušvelninti sankcijas.

 

 

Iš tiesų, V. Putino karinė intervencija Sirijoje yra bloga žinia daugeliui: Ukrainai, nes bandoma pasiekti, kad tarptautinė bendruomenė nukreiptų dėmesį nuo fakto, kad Rusija nevykdo Minsko susitarimų; JAV, nes yra priversta spręsti daugiabriaunes problemas pasikeitus situacijai ir įsitraukus dar vienam žaidėjui, kuris siekia konsoliduoti anaiptol ne draugiškas JAV jėgas; Europai, nes pabėgėlių srautas toliau augs; net ir Assadui, kuris tampa įkaitu, visiškai priklausomu nuo Rusijos malonės.

 

 

Išlieka klausimas, ką tai reiškia didžiausią Sirijos teritorijos dalį kontroliuojančiai "Islamo valstybei", nes Kremlius dar niekaip nepademonstravo, kad jo pagrindinis taikinys bus "Islamo valstybės" teroristai.

Sirijos avantiūra Putinui yra ir jo vidaus populiarumo gelbėjimo planas - nepaisant atplėštų teritorijų ir destabilizavimo, Ukraina sunkiai, tačiau atkakliai žengia europietiškų reformų keliu, tad Kremliui skubiai prireikė naujos viešųjų ryšių kampanijos, kad nukreiptų Rusijos visuomenės dėmesį nuo pergalių stygiaus Ukrainoje.

 

 

Dar šią vasarą Kremliui tapo aišku, kad šiuo metu Ukrainoje negali pasiekti nieko daugiau nei dabartinis status quo. Tą nulėmė tvirtas pačios Ukrainos pasipriešinimas, bei aiški, principinga ES ir JAV pozicija Krymo aneksijos nepripažinimo, tiek Donbaso klausimu, nuoseklus reikalavimas Rusijai laikytis Minsko susitarimų. Ukrainoje Rusija pateko į aklavietę. Donbasas tapo akmeniu po kaklu, su kuriuo nežinia ką daryti. Neatsitiktinai rusiškoje žiniasklaidoje nuščiuvo Novorosijos isterija.

 

 

Todėl Kremlius palieka Ukrainos klausimą budėjimo režimu, tačiau neatsitraukia. Bandoma rodyti tam tikrą nuosaikumą - susirėmimai aprimo. Bet realiai nieko nepadaryta, kad būtų įgyvendinti Minsko susitarimai - karinė technika neatitraukta, "humanitariniai" konvojai važiuoja kaip važiavę, toliau ruošiamasi pseudorinkimams Donbase, dar daugiau, paskelbta apie naujų bazių steigimą prie Ukrainos sienos ir Baltarusijoje.

 

 

Minsko susitarimai - lakmuso popierius Rusijos norui ar nenorui keistis. Ir šiuo metu – tą turime aiškiai konstatuoti - realių pokyčių nėra.

 

 

Todėl jokia koalicija su Putinu nėra galima, ji nebus nei patvari, nei patikima. Koalicijos įmanomos tik su partneriais, kurie laikosi įsipareigojimų ir susitarimų. Kare prieš Ukrainą Putinas ypač ryškiai pademonstravo, kad Rusijai nieko nereiškia jos tarptautiniai įsipareigojimai.

 

 

Pagrindinis Putino taikinys Sirijoje yra ne tiek "Islamo valstybė", kiek JAV vaidmuo užtikrinant tarptautinį saugumą ir Europos vienybė. Todėl tiek dabartinė, tiek būsima JAV aukščiausioji vadovybė turi įvertinti, kad vakuumas, kurį palieka JAV, bus užpildytas sukeliant tik dar didesnes tarptautinio saugumo problemas. Tereikia tik paskaičiuoti, kiek dar yra karštųjų taškų, kuriuos Putinas galėtų uždegti.

 

 

Todėl šie neteisėti ir vienašaliai Rusijos kariniai veiksmai turi sulaukti atsako. Kol kas Vakarų diplomatijos lyderiai vis dar atrodo užklupti netikėtai ir, be situacijos komentavimo, vieningo strateginio atsako nesugeba pateikti.

 

 

Koks tas atsakas galėtų būti, ir ką galėtų siūlyti Lietuva? Kokie galėtų būti mūsų pasiūlymai partneriams, jei siekiame būti aktyviais bei iniciatyviais ES ir NATO nariais, o ne tik pasyviais kaimynės-agresorės veiksmų stebėtojais?

 

 

Pirmiausia - papildomos naujos ekonominės sankcijos Rusijai. Šiandien vis gilėjančioje ekonominėje krizėje atsidūrusioje Rusijoje, tai būtų skausmingas ir efektyvus atsakas valdančiajam režimui, nes Rusijos žmonių nepasitenkinimas sunkia ekonomine padėtimi vis labiau auga. Dabar ES, JAV ir kitų demokratinių valstybių įvestos sankcijos Rusijai dėl Krymo okupacijos ir agresijos Ukrainos Rytuose turi reikšmingą poveikį, ir Rusija nori, kad jos būtų nebepratęstos arba, kitaip tariant, sankcijos dėl Ukrainos išmainytos už Rusijos galimą "bendradarbiavimą" Sirijoje. Negalima pakliūti į šiuos diplomatinius spąstus, priešingai - sankcijas reikia plėsti ir stiprinti.

 

 

Antra, Vakarai turi siekti įvesti neskraidymo zonas ("no-fly zones") ties sukilėlių, kovojančių prieš Assado režimą, kontroliuojamomis teritorijomis. Rusija, prisidengdama kova prieš "Islamo valstybės" teroristus, atakuoja bei silpnina demokratinių jėgų remiamus sukilėlius prieš nusikalstamą Assado režimą. Taip pat NATO rėmuose turi būti suteikiama sustiprinta parama, įskaitant ir oro erdvės stebėseną, NATO narei Turkijai.

Trečia, Vladimiras Putinas turi suprasti, kad remdamas nusikalstamą Assado režimą ir siekdamas prailginti jo egzistavimą, prisiima atsakomybę už pastarojo įvykdytus karo nusikaltimus - atakas prieš civilius, draudžiamo cheminio ginklo naudojimą, masinius belaisvių žudymus - ir turi pajausti teisines to pasekmes. Todėl būtina imtis iniciatyvų dėl šių neteisėtų veiksmų įvertinimo tarptautinės teisės požiūriu. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau jį reikia pradėti.

 

 

Blogiausia, ką Vakarai gali padaryti, tai siekti bendradarbiavimo su Rusija Sirijoje, užmerkiant akis į tebesitęsiančią Rusijos agresiją Ukrainoje. Tokių signalų diplomatijos kuluaruose jau pasirodė, tačiau tam turime aktyviai ir ryžtingai užkirsti kelią.