Vytautas Landsbergis Basanavičius pakampėje. O gal ne?

lzinios.lt 2015 10 15

Paminklų statymo problemos Vilniuje jau rodo blogą sistemą. Ją sudaro trys elementai. Sudėtinė šarada. Pirmiausia sprendimas, kad kažkuriam Lietuvos veikėjui verta, reikia, privalu pastatyti paminklą. Taigi – kam? Po to – kur? Galų gale – kokį?

lzinios.lt nuotr

 

Jonas Basanavičius mirė 1927 metais, vasario 16-ąją. Tą pačią dieną prieš devynerius metus jo parašas pirmas tvirtino Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Pačiam aktui – netrukus 100. Paminklas tautos atgimimo patriarchui pradėtas projektuoti netrukus po jo mirties; leidinyje apie Lietuvą JAV lietuviams ir visiems amerikiečiams net skelbta, kad jis jau pastatytas. Deja, ten rodomas Rapolo Jachimavičiaus projektas nebuvo ir nėra įgyvendintas, kaip ir joks kitoks – Vilniuje J. Basanavičiui neatsirado vietos ligi šiol.

 

Vilnius apskritai vengia valstybei reikšmingų lietuviškų paminklų. Jame ligi šiol nėra susijusių su sostine Vytauto Didžiojo ir M. K. Čiurlionio, kad reprezentacinės asmenybės skambėtų ir valstybiškai, ir oriai urbanistiškai. Gerai, kad yra Adomas Mickevičius, gydytojų iniciatyva ir atkaklumu atėjo Vincas Kudirka, bet per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį dar nesubrendom kaip valstybė nei Vytautui, nei Čiurlioniui, nei Basanavičiui. Beje, nei Maironiui, trijų atgimimų dainiui, sukūrusiam įkvepiančią viziją „Vilnius prieš aušrą“. Užtat užsieniečiams galime parodyti itin iškilioje miesto vietoje įkurdintą neblogą vietinį prozininką ir valstybės duobkasį Petrą Cvirką.

 

A, tai čia jūsų didysis rašytojas!..

 

Reikšmingoms asmenybėms pristatome ženklų lyg ne sostapilėje, o prie įstaigų: M. K. Čiurlioniui mokyklos kieme (!), Jonui Žemaičiui – prie ministerijos. Net Frankui Zappai vietą radom.

 

Dabar dėl J. Basanavičiaus: į pirmąjį šarados klausimą kaip ir atsakyta. Statysim. Reikia suspėti ligi 2018-ųjų vasario 16-osios.

Bet ar sekasi nutarti – kokį? O ginčas – kurioje Vilniaus vietoje? – tartum be ryšio su konkrečiu paminklu.

 

Tačiau laikui gaišinti tinka. Nors vilniečio lietuvio R. Jachimavičiaus idėją padidinti iki mastelio, modeliuoti ir nulieti belieka minimumas. Ir vietą reikia rengti. Ir vaizduotę įtempti – kaip atrodys tikrovėje, kokia erdvė ir aplinka? Palengvinant vaizduotės darbą, daromas lengvas 1:1 dydžio maketas, statomas galimose vietose, kad ir visuomenė, ir valdžia galėtų įsitikinti būsimuoju vaizdu. Bet ar tai daroma? Plepėti lengviau.

 

Kol kas šiais požiūriais automobilių aikštelė prie Filharmonijos atrodo menkai. Nepasijuokim patys iš savęs. Sirvydo skveras – kas kita. Čia yra erdvė dideliam paminklui ir proga ją organizuoti, sutvarkyti meniškai ir urbanistiškai. Taip manau. Girdžiu argumentus, kad kažkuri ankstesnė savivaldybė sugenplanavo ten gyvenamąjį užstatymą. Verslas laukia pelnų. Būsimų apartamentų gal dar nepardavinėja, tuoj sukurtų teisėtus lūkesčius.

 

Negalima esą statyti ten paminklo, kadangi pajudintume kultūrinį sluoksnį. O namus statyti – galima, tokios užmačios juk patvirtintos. Miesto tarybos sprendimas, kurį ji pati gali ir pakeisti. Ne Šventasis Raštas.

 

Dėl Sirvydo skvero turiu dar vieną mintį. Paminklui nebūtina išgriauti senovės gotikinio miesto rūsių po žeme. Nebent koks pragmatikas užsimotų įkurdinti po J. Basanavičiumi požeminius garažus. Bet gal jau ne. Be to, paminklą su postamentu šioje vietoje galėtume įsivaizduoti ir kaip laikiną sprendimą – 20, 30 metų. Kol susiformuos pati tinkamiausia visame Vilniuje vieta. Ji prie būsimų Tautos Rūmų virš valstybės centrinės aikštės, dabartinių Lukiškių, ir būtent Pamėnkalnyje. Tautos Rūmai arba Namai buvo J. Basanavičiaus reali vizija, atėjusi prie įgyvendinimo, ir jis pats galų gale ten rymotų mąstydamas, kas iš kančiose atgimusios Lietuvos vis dėlto radosi.

 

Įsibėgėjus antrajam atkurtos valstybės – pirmosios Lietuvos Respublikos šimtmečiui, galgi lietuviškai slunkiškai pabrendėsime ir tokiam visuminiam sprendimui. Tada – apie 2038-uosius – ir daktaras Jonas Basanavičius, paviešėjęs Sirvydo skvere, persikeltų į savo tikriausią, neginčijamą vietą prie Tautos Rūmų.