M. Jastramskis. Kam politiškai naudingas pabėgėlių klausimas?

alfa.lt 2015 10 16

Mažvydas Jastramskis                                            alfa.lt nuotr.

 

Pabėgėliai pastaraisiais mėnesiais tapo bene dažniausiai aptariama tema viešojoje erdvėje. Tai naujas probleminis klausimas (angl. issue) mūsų vidaus politikoje – galbūt jis (panašiai, kaip jau kuris laikas užmiršta atominė elektrinė) taps politinių takoskyrų riboženkliu ir darys įtaką reitingams, o gal net balsavimui Seimo rinkimuose?

 

Atominės elektrinės klausimas paminėtas neatsitiktinai. Pirma, abu probleminiai klausimai yra teoriniai, kitaip tariant, diskutuojama apie galimus pokyčius. Antra, daug kalbama apie grėsmes Lietuvai: didėjanti energetikos priklausomybė ar net krizė, jeigu nebus atominės elektrinės, kultūrinės ir nusikalstamumo grėsmės, jeigu bus priimti pabėgėliai. Galiausiai, tai poliarizuojantys klausimai, skirstantys apžvalgininkus, politikus ir rinkėjus į dvi aiškiai apibrėžtas, susipriešinusias stovyklas.

 

Grėsmė valstybei, susipriešinimas ir teorinis (žinoma, kol kas) klausimo pobūdis yra savybių kokteilis, kuris masina dažną apie reitingus ir rinkimus galvojantį politiką. Užėmus aiškią poziciją ir garsiai ją deklaruojant gali gauti naudos, net jei ta pozicija yra mažiau populiari. Pavyzdžiui, jei agituoji už atominę elektrinę, tai puikiai tinka savojo elektorato mobilizavimui: konservatorių atvejis 2012 m. Seimo rinkimuose.

 

Žinoma, populiari pozicija patrauklesnė – atominės energetikos skeptiku prieš paskutinius Seimo rinkimus tapo kas antras opozicionierius, net referendumas buvo surengtas. Tik štai problema, kad kai daugelis kalba apie tą patį, nebelieka konkurencinio pranašumo. Geriausiai tai įrėmina Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuriai žalioji pozicija nepadėjo 2012 m. gauti 5 procentų balsų. Be to, ne visi klausimai daro lemiamą įtaką politinėms preferencijoms: jeigu patinka politikas ar partija, gali jiems tą vieną „nuodėmę“ ir atleisti.

 

Kalbant apie pabėgėlius, į populizmą linkusiems ir tautos baimes siekiantiems išnaudoti politikams reikalus komplikuoja tai, kad čia didele dalimi esame Europos sąjungos (ES) funkcija. Dėl šios priežasties, nepaisant gana skeptiško lietuvių požiūrio į imigraciją (tai rodo ne viena apklausa), nuoseklaus priešiškumo svarbiausių partijų lygmenyje lyg ir nematyti. Apskritai nuosekliau kalbėti vengiama: pirmąja jėga, pasiūliusia kažką panašaus į planą, gana netikėtai tapo Darbo partija.

 

Kita vertus, reikia pripažinti, kad pagrindinė valdančioji partija – socialdemokratai – atsakomybės (na, bent jau kolektyvinės su kitomis ES šalimis) nesikrato. Įmanoma argumentuoti, kad rinkėjams tai tiesiog nerūpi (grėsmė tolima), o ir norinčių į Lietuvą persikelti gali tiek daug neatsirasti. Tačiau čia irgi yra erdvės manevrams. Galima sakyti, kad ES verčia, nors mes ir nenorim, galima kalbėti apie solidarumą ir pripažinti vieną didžiausių po II pasaulinio karo humanitarinių krizių. Panašu, kad valdantieji renkasi antrą kelią, net ir žinodami, kad jis visuomenėje nebus labai populiarus.

 

O kaip opozicija? Liberalų lyderiai, panašu, pabėgėlių klausimą (kaip ir partnerystę) artėjant Seimo rinkimams norėtų „pakišti po kilimu“ – bet jeigu jų paklausime, pripažins reikiamybę būti solidariems su ES. Konservatoriai, sprendžiant iš eilės komentarų viešojoje erdvėje, viduje nėra šiuo klausimu nuoseklūs (ko ir galima tikėtis). Skirtumų tarp konservatyviosios-tautinės ir liberaliai konservatyviosios stovyklų tikriausiai užteks, kad „anti-imigracinės“ politinės platformos iš šios partijos neturėtume.

 

Atsižvelgiant į tai, kad valdantieji yra suvaržyti ES veiksnio ir iš dalies savo pažiūrų (socialdemokratai), o opozicija pažiūrų ir vidinių skirtumų (konservatoriai), nieko keisto, kad nuosekliausių priešininkų turime ieškoti už parlamento frakcijų ribų. Valstiečiai ir žalieji šiuo klausimu stipriai nesireiškia. O štai Tautininkų sąjunga (TS) vis bando išnaudoti savąjį šansą – vien ko vertas žinomų žmonių skirstymas į „patriotus“ ir „kolaborantus“, jau nekalbant apie mitingus, kuriuose, anot pačių, „vieninteliai principingai kovoja su kolonizacijos grėsme“.

 

Standartiškai turėčiau teigti, kad tokiai Tautininkų sąjungai, kokia ji yra dabar, nepadės niekas – nei kalbos apie 1000 pabėgėlių, nei reali imigracija iš Vidurio Rytų. Tačiau savo laiku, tikėtina, atitinkami apžvalgininkai panašiai kalbėjo ir apie kitų šalių kraštutinės dešinės partijas. Dabar Norvegijoje dešinės vyriausybė neįmanoma be imigracijos požiūriu labai konservatyvios Progreso partijos, o tik praėjusį savaitgalį vykusiuose Vienos miesto rinkimuose radikali Austrijos laisvės partija pasiekė rekordinį balsų skaičių.

 

Dėl to, kas geriausiai paaiškina radikalios dešinės partijų sėkmės skirtumus, politikos moksluose vis dar ginčijamasi. Tačiau vertinant bendrą tendenciją, viena aišku – būtina (skirti nuo pakankamos) sąlyga jų iškilimui Vakarų Europoje buvo pastebimo lygio imigracija. Antrasis veiksnys, kurį itin sunku išmatuoti, yra su tuo susijusių grėsmių akcentavimas ir išpūtimas, pateikiamas šalies žiniasklaidoje arba atitinkamų partijų reklamose.

 

Kol kas imigrantai Lietuvoje tėra tik fantomas, kuris dar negali daryti įtakos realioms politinėms preferencijoms. Geras pavyzdys – vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, pabėgėlių priėmimą įvardinantis kaip „pilietinės visuomenės egzaminą“, vis tiek yra vienas populiariausių asmenų šalyje. Situacijos sugrėsminimas gali stipriai veikti partinę konkurenciją, net jei imigracija yra kiek mažesnė nei kitose šalyse (Danijos pavyzdys): tačiau net ir tas mažas lygmuo turi egzistuoti.

 

Todėl labiausiai pabėgėlių kvotos išpildymu, o dar geriau – apskritai didėjančia imigracija – turėtų būti suinteresuoti labiausiai jai besipriešinantys. Žinoma, tai nebūtinai tik dabartinė Tautininkų sąjunga, galime kalbėti apie kitus politinius marginalus (Naglis Puteikis?) ar net vyriausybinę „Tvarką ir teisingumą“. Tačiau kol imigracija iš trečiųjų šalių Lietuvoje nepasieks bent procento, tol ant tokios politinės platformos jojančios jėgos daug nepeš.

 

Mažvydas Jastramskis yra VU TSPMI lektorius