R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kremliaus ruporo parama V. Tomaševskiui suerzino rusų bendruomenę

delfi.lt 2015 10 19

Supratę, kokio masto informacinį karą jau ne vienerius metus prieš Lietuvos valstybę vykdo Vladimiro Putino Rusija, labai dažnai lengva ranka nurašome į mūsų valstybės priešus, vatnikus bei penktąją koloną net ir tuos mūsų bendrapiliečius, kurie, nors ir veikiami rusiškos informacinės erdvės, visai netrokšta nesantaikos su lietuviais, bet yra propagandininkų sąmoningai į ją traukiami.

Dar 2014 m. pavasarį siūliau Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionaliniams transliuotojams drauge kurti bendrą rusišką televizijos kanalą, skirtą šių šalių rusakalbiams, kurį būtų galima transliuoti drauge su kitais nekoduotais antžeminės skaitmeninės televizijos kanalais. Panašiu regioniniu principu bando veikti „Pervyj Baltijskij kanal”, tik jo stuburą sudaro importuota iš Rusijos produkcija, o žinios apie Lietuvą pateikiamos taip, kad jau pradeda kelti rusakalbių žiūrovų pasipiktinimą.

Lietuvos žiniasklaidai pranešus, kad ketvirtadienio vakarą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis Vilniaus picerijoje „Submarinas“, Naugarduko gatvėje, susitiko su televizijos kanalo „Pervyj Baltijskij kanal” direktoriumi Antonu Blinovu, iškart prisiminta, kad VSD ataskaitoje ši televizija vadinta vienu iš Rusijos įtakos instrumentų, įgyvendinančiu informacinės ir ideologinės politikos uždavinius. Turėtumėm pabandyti suprasti, kokie tai yra uždaviniai, ir kokią žalą jų įgyvendinimas gali padaryti Lietuvai?

Lietuvos rusų organizacijų vadovai atviru laišku kreipėsi į „Pervyj Baltijskij kanal“ vadovus, atkreipdami dėmesį į šios, didelę įtaką Lietuvos rusakalbei auditorijai turinčios televizijos pastangas kurstyti nesantaiką tarp tautinių mažumų ir Lietuvos valstybės bei pateikti iškreiptą informaciją, sureikšminant Valdemaro Tomaševskio ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiklą.

Kreipimąsi pasirašė Slavų gailestingumo fondo pirmininkė Olga Gorškova, Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkė Ela Kanaitė, Pagrindinių teisių gynimo ir tyrimų centro vadovė Oksana Bekerienė, Rusiškų vaikų darželių asociacijos „Slavų vainikas“ vadovė Tatjana Dvilevič, Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacijos pirmininkas Julius Lionginas Deksnys ir asociacijos „Mūsų dialogas“ vadovė Jelena Salnikova.

Laiško autoriai teigia, kad „Pervyj Baltijskij kanal“ naujienų laidos nemažai daliai Lietuvos rusakalbės auditorijos yra vienintelis žinių apie mūsų šalies rusų bendruomenių veiklą šaltinis. Lietuvos rusų nevyriausybinės organizacijos yra įpratę kviesti „Pervyj Baltijskij kanal“ atstovus į savo renginius ir teikti informaciją apie įvykius, bet vis dažniau nustemba, kaip tai pateikiama žiūrovams.

Koks bebūtų renginys – Rusų kultūros šventė Vilniuje, Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimas ar tautinių mažumų mokyklų pedagogų ir moksleivių tėvų protesto akcijos – „Pervyj Baltijskij kanal“ kalbina V. Tomaševskį.

Iš pradžių rusai tai toleravo, paskui pradėjo stebėtis, o dabar jau viešai piktinasi, kad jų interesai ne visuomet sutampa su LLRA. Nevyriausybinės rusų organizacijos teigia nesiekiančios konfliktuoti su Lietuva, o tik atkreipti dėmesį į rusų problemas, bet pastebi, kad tokias jų nuostatas nustelbia kovinga V. Tomaševskio retorika.

Laiško autoriai pastebi, kad „Pervyj Baltijskij kanal“ ignoruoja kitokias, nuo LLRA ideologijos besiskiriančias nuomones ir pastaruoju metu tapo vienintelės politinės jėgos tribūna. Ypač tai pastebima, kai „Pervyj Baltijskij kanal“ naujienų tarnybos redaktorė Romualda Poševeckaja tapo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare. Pasirašiusieji teigia, kad tapusi politike ji tiesiogiai laidų neberengia, bet turi didžiulę įtaką kanalo vadovybei.

Tikrai ne Lietuvoje sugalvotą planą sutelkti visas Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas į vieną organizaciją, kuriai vadovautų gautas instrukcijas tiksliai įvykdantis politinis lyderis, nesunku įžvelgti vien analizuojant žiniasklaidos pranešimus šia tema. V. Tomaševskio pasisakymai Rusijos agresijos Ukrainoje tema, išėjimas iš valdančiosios koalicijos tada, kai joje būnant galima buvo įgyvendinti bent dalį savo rinkėjams duotų pažadų, ir bičiuliavimasis su Rusijos propagandininkais leidžia daryti išvadą, kad jis yra būtent tas žmogus, kuriam Kremlius patikėjo šį uždavinį ir suteikė išskirtinį informacinio karo sunkiosios artilerijos palaikymą.

Lietuvos politikams itin netoliaregiška būtų tokiu metu nematyti skirtumų tarp tautinių mažumų organizacijų ir skirtingų jų atstovų nuomonių, pasyviai stebint, kaip LLRA uzurpuoja teisę kalbėti jų visų vardu. Gal bent prieš 2016 m. Seimo rinkimus didžiosios mūsų tradicinės partijos nepatingės skirti dėmesio rusų ir lenkų bendruomenių reikalams, įtrauks jų atstovus į savo veiklą ir pasiūlys Rytų Lietuvos gyventojams sparčios ūkio plėtros per integraciją į Lietuvą pažadą, kaip alternatyvą LLRA primestam izoliavimuisi ir skurdui.