V. Landsbergis. Triguba nekompetencija

lzinios.lt 2015 11 02

Pastabos dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2015 metų spalio 20 dienos sprendimo Vytauto Vasiliausko byloje prieš Lietuvos Respubliką.

lzinios.lt nuotr.

Teismas atskleidė savo nekompetenciją jau dokumento pavadinime „Valstybės saugumo tarnybų karininko nuteisimas...“ – turėtų būti sakoma „SSRS“ arba „Buvusių SSRS valstybės saugumo tarnybų karininko...“ ir antrame sprendimo sakinyje: „Byla lietė (concerned) p. Vasiliausko, Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos valstybės saugumo tarnybų karininko nuo 1952 iki 1975 /.../ nuteisimą 2004 metais“.

 

EŽTT ignoravo teisinį ir istorinį faktą, kad vadinamoji LSSR nebuvo valstybė ir neturėjo savo saugumo tarnybų. V. Vasiliauskas buvo Lietuvoje veikiančių SSRS karinių struktūrų (MGB) karininkas, tad pagal Lietuvos Respublikos 1998 metų įstatymą – nusikalstamos organizacijos narys. Jis dalyvavo SSRS okupuotos Lietuvos pasipriešinimo kare priešo pusėje, dar ir susitepęs krauju.

 

Esamas EŽTT sprendimo tekstas netiesiogiai (gal nesąmoningai, tik ignorantiškai) legitimizuoja SSRS įvykdytą Lietuvos Respublikos okupaciją ir aneksiją. Pagal EŽTT nuostatas, šis nuosprendis gali būti redakciškai taisomas (subject to editorial revision), tad tokio taisymo Lietuva turi tuoj pat kategoriškai reikalauti.

 

Svarstytina, ar Lietuvos atstovai EŽTT ir prie jo neturėjo veiksmingiau, kategoriškiau protestuoti prieš politinio neraštingumo apraiškas teikiamame sprendimo tekste, kurios diskreditavo ir EŽTT, ir padarė žalą teisingumui bei Lietuvai. Taip pat – ar buvo aiškinamasi, kuo rėmėsi EŽTT pirmininkas Deanas Spielmanas iš Liuksemburgo, pasinaudojęs prerogatyva paprašyti „bet kurį suinteresuotą asmenį“ raštiškai pateikti savo pastabas (EŽT Konvencijos 36 straipsnis). Jis ir paprašė, galbūt paprašytas, kad suinteresuotoji Rusijos Vyriausybė dalyvautų kaip trečioji šalis – šalia V. Vasiliausko ir Lietuvos Respublikos, – arba tiesiog Rusijai leido įsikišti (was given leave to intervene – tai pažymi EŽTT sprendimas) į teismo vyksmą raštiška forma, nors pirmininkui tai neprivaloma; jis galėjo ir neleisti dėl interesų konflikto.

 

Nežinome, ar kas nors iš Lietuvos mėgino nušalinti tą įsikišimą, politinį įtakojimą. Svarbu dar paskelbti oficialų Rusijos Vyriausybės intervencijos tekstą. Bet žinome, kad kai kurios valstybės (Austrija 2011 m.) būna apgailėtinai neatsparios tokio pobūdžio agresyvioms intervencijoms.

 

Nežinome, ar EŽTT tarp kitų dokumentų buvo pateiktas Lietuvos Respublikos 1949–1999 metų teisės aktas – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos, vienintelės teisėtos valdžios Lietuvoje svarstomuoju 1949–1953 metų laikotarpiu, Deklaracija; ji patvirtinta 1999–01–12 Lietuvos Respublikos įstatymu.

 

Deklaracija skelbia arba nustato, kad Lietuva yra demokratinė respublika (3 str.), kad „Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą“ (Deklaracijos, tapusios Lietuvos įstatymu, 17 str.).

 

EŽTT galėjo tapti svarbi ir to teisės dokumento 22 straipsnio nuostata, kad LLKS Taryba būtent 1949 metais „prisideda prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką“ (JTO idėja), kuri kilsianti iš Atlanto Chartijos, Žmogaus Teisių Deklaracijos ir kitose deklaracijose paskelbtų principų... Tarp jų jau buvo JTO 1946 metų rezoliucija ir 1948 metų konvencija dėl genocido nusikaltimų. Tad tokia yra Lietuvos nacionalinė teisė šaliai lygiuojantis į Jungtines Tautas nuo 1949 metų LLKS Deklaracijos.

 

Kol kas nežinome, tad reikia ištirti, ar visa tai buvo deramai arba išvis pateikta EŽTT, svarstančiam neginčijamai „susitepusio išdavystėmis ir krauju“ V. Vasiliausko bylą prieš Lietuvos Respubliką. Jei nepateikta, šiuo žygiu pereiname prie pačios Lietuvos Respublikos neatliktų darbų. Jų reikia imtis nedelsiant, nelaukiant naujo Seimo.

 

EŽTT nurodė, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (BK, nežinia kodėl tik 99 straipsnis) V. Vasiliausko nusikaltimo atžvilgiu buvo taikomas atgaline data. Ar to asmens veiksmai 1953 metais nebuvo nusikalstami pagal Pirmosios respublikos, nepriklausomos 1918–1940 metų Lietuvos įstatymus? Imant Nepriklausomybės atkūrimo 1990–03–11 aktus, „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas“, tad ir teisingumo srityje. Lietuvos įstatymai nebuvo atšaukti jokiu suverenios Lietuvos aktu, tik netaikomi force majeure aplinkybėmis arba primiršti, bet minimas nusikaltėlis 1953 metais jau buvo suaugęs ir atsakingas, kad ir be advokato pagalbos (juokingas EŽTT argumentas) suvoktų, jog nusikalsta tikriesiems laikinai okupuotos šalies įstatymams. Jei „nežinojo“, kad Lietuva okupuota, toks nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, nors EŽTT dauguma, vieno balso persvara, nūnai manė kitaip. Jei p. Vasiliauskas manė, kad jo šalies nebėra ir jis veikia nebaudžiamumo zonoje, o reikia išvengti nebent partizanų teismo, – čia jau jo okupuotos arba patogiai prisitaikiusios sovietizuotos sąmonės problema. Ir sąžinės, be abejo.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas apie visa tai turėtų ką pasakyti geriau vėliau negu niekada.

 

EŽTT prikišo Lietuvai ir jos taikomą išplėstinę genocido sampratą. Lietuvos prokurorai, kaltindami valstybės vardu, turėjo išmanyti, kad ši vieta, kaltinant kolaborantą vien genocidu, yra formaliai pažeidžiama, gali tapti ir taps ginčijama, tad būtų protingiau elgęsi, kaltindami ne vien genocidu – pavyzdžiui, ir nusikaltimais žmoniškumui, karo nusikaltimais, valstybės išdavyste. Problemą – perspektyvoje tarptautinę – galėjo įžvelgti ir teismai. Ar tikrai jiems absoliučiai neleidžiama tikslinti prokuratūros išankstinio nuosprendžio ribų? Dabar čia prieiname jau iki absurdų. Prisiminkim omonininkų išteisinimą arba kai kurių (atsiprašant) prokurorų idėjas, kad, pakeitus įstatymą, padarytas nusikaltimas išnyktų. Reikia peržiūrėti konkrečią teisėsaugininkų atsakomybę, visišką nebaudžiamumą už galbūt tyčia daromas „klaidas“, naudojamas įstatymų ir procesų skyles, kad juridinis persekiojimas žlugtų.

 

Dėl „išplėstinės“, anot EŽTT, arba tyčia susiaurintos genocido sampratos dar yra ką pasakyti. Susiduriame su antruoju atveju, tačiau šio dar nė nemėginome taisyti. Kad ir Baudžiamojo kodekso 2003 metų redakcijoje, kur nusikalstami siekiai „sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių nacionalinei grupei“ (pagal JTO genocido konvenciją), papildyti kitomis grupėmis, deja, nebuvo paryškinti ir kaip planinga naikinimo politika, užkariautojų vykdoma per ilgesnį laiką, nebūtinai iškart fiziškai nužudant. Tačiau jei tikslas tas pat – kad nacionalinės grupės, tautõs neliktų, jis turėtų nesunkiai tilpti į genocido sampratą. Masiniai trėmimai amžiams („na viečnoje poselenije“ – kad žmonės negrįžtų, išmirtų bei ištirptų svetur) – tai lėtinis genocidas, ne šiaip sau prievarta ar okupanto represijos.

 

Tegul ir apie tokią SSRS praktikuoto genocido formą pasisako Konstitucinis Teismas, pakomentuoja silpną BK. Tegul mąsto teisininkai, einantys ginti žmoniškumo.