Robertas Urbonavičius. Mes patys esame kviečiami tapti šventaisiais!

lzinios.lt 2015 11 02

Lapkričio 1-ąją Katalikų bažnyčia pagerbia visus šventuosius, kuriuos pripažįsta, gerbia bei šaukiasi jų užtarimo. Tai – tarsi didelis visos giminės susirinkimas, kai sutinkami seniai matyti trečios eilės pusbroliai, tetos, dėdės... Tai vienybės bei šeimyniškumo šventė.

Robertas Urbonavičius lzinios.lt nuotr.

 

Visų Šventųjų iškilmė pradėta švęsti IV amžiuje. Tais laikais ji buvo minima pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Popiežius Grigalius III (731–741 m.) pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 dieną, o popiežius Grigalius IV (827 – 844 m.) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje.

 

Mes, katalikai tikime, kad Dievas Danguje nėra vienišas – jį supa ir garbina nesuskaitoma minia šventųjų, tų mūsų brolių bei seserų, kurie šioje žemėje gyvendami stengėsi vykdyti Dievo Valią, o po mirties toliau tęsia savo misiją kaip šventieji mus užtardami, globodami bei mums padėdami. Mes visi esame didelės šeimos nariai: kiekvienas pakrikštytasis tampa šios šeimos – Bažnyčios – nariu. Bažnyčios, kuri yra ne tik čia, žemėje (kovojanti Bažnyčia), bet ir Skaistykloje (Kenčianti Bažnyčia) bei Danguje (Triumfuojanti Bažnyčia).

 

Kai du jauni žmonės susituokia, jie priima ne tik vienas kitą, bet ir vienas kito tėvus, brolius, senelius, giminaičius. Taip ir mes tapdami bažnyčios nariais įsiliejame į šią šeimą. Šventieji yra mūsų giminaičiai, mūsų geriausi draugai, pasirengę visuomet mums padėti, nes kaip ir mes gyveno žemišką gyvenimą su jo rūpesčiais, iššūkiais ir džiaugsmais. Būkime tikri, nėra tokios situacijos, kuri neturėtų ją išgyvenusio šventojo. Mes tikrai nesame vieniši ir palikti, nebent patys norime tokie būti.

 

Tai labai džiugi ir raminanti žinia šiais visuotinės neurozės ir depresijos laikais. Tačiau yra dar geresnė žinia – mes patys esame kviečiami tapti šventaisiais! Kaip? „Argi šventumas nėra tik kunigų bei vienuolių reikalas?“ – paklausite. Ne! Šventumas skirtas visiems. Yra šventųjų vyrų ir moterų, vaikų ir senelių, mokslininkų ir beraščių, karalių ir elgetų, vienuolių ir pasauliečių, medikų ir durininkų... Žodžiu, šventumui niekas nėra kliūtis, nebent mūsų širdies kietumas ir galvojimas, kad galima gyventi be Dievo.

 

Kaip reikia siekti šventumo? Paprasčiausias atsakymas – vykdyti Dievo Valią arba dar paprasčiau – MYLĖTI (Dievą, artimą, gyvenimą...) Būti šventam – tai atlikti savo pareigas su meile, teisingai, siekiant pasitarnauti kitiems. Įsivaizduokime: šventi yra teisėjai, kurie teisingai sprendžia bylas, šventi politikai, kurie tarnauja bendrajam gėriui, šventi verslininkai, kuriems svarbiausia ne pelnas, o žmogus, šventi turgaus prekeiviai, kurie nežiūri, kaip nusukti savo naudai... Sakysite, utopija? Galbūt. Tačiau kiekviena utopija gali virsti realybe, jeigu tuo patikėsime ir to sieksime. Pabandykime.

 

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7,9)