Kubilius: terorizmo ir pabėgėlių krizės akivaizdoje turime daug nuveikti

alfa.lt 2015 11 19

alfa.lt     (Karolio Kavolėlio nuotr.)

Naujienų portalas Alfa.lt klausia: „Ar Lietuva turėtų aktyviau dalyvauti kovoje su terorizmu?”

Žudynių Paryžiuje siaubas sukrėtė visą civilizuotą pasaulį. Atjauta ir viešai deklaruojamas solidarumas su prancūzais yra pirma, natūrali ir teisinga reakcija. Po to daugelyje Europos vietų seka taip pat natūralios mintys – reikia užsidaryti, uždaryti sienas, neįsileisti jokių pabėgėlių, nes tik taip būsime saugesni.

 

Šiandien pats blogiausias Lietuvos sprendimas būtų primityvus bandymas sekti kai kuriomis mūsų kaimyninėmis valstybėmis, paskelbiant, kad Lietuva užsidaro nuo solidarių pastangų spręsti šią iš Artimųjų Rytų kylančią krizę. Užsidarydami nuo europietiško solidarumo, nei mes tapsime saugesni, nei padėsime Europai rasti tinkamus sprendimus. Būdami Europos Sąjungos nariais, mes neišvengsime solidaraus dalyvavimo šių problemų sprendime, tačiau kartodami klaidingą pradinį bandymą tam priešintis ir užsiimti momentine rezistencija, nematant ilgalaikės perspektyvos iššūkių, mes vėl sudarysime galimybę mūsų partneriams Vakaruose abejoti, ar mes nusipelnome jų geopolitinio solidarumo, jeigu patys tokio solidarumo nesugebame pademonstruoti.

 

Ko reikia mums patiems – pirmiausia suvokimo, kad šios problemos į Europą atėjo ilgam ir jos yra lemtos priežasčių, kurių vienkartine Vakarų karine operacija vis tiek nebus įmanoma išspręsti.

 

Pradėkime nuo pabėgėlių krizės ir ją lydinčio terorizmo priežasčių aptarimo.

 

Pabėgėlių krizę Europoje lėmė ne Vokietijos demonstruojamas geranoriškumas. Pabėgėlių krizę lėmė tai, kad jau keletą metų keli milijonai sirų nuo karo grėsmės glaudžiasi pabėgėlių stovyklose Turkijoje ar Libane, kad nuo karo bėga irakiečiai ar Eritrėjos gyventojai. Panašiai germanų gentys traukėsi į Vakarus, link Romos, nes iš kitos pusės, iš Rytų, jas spaudė agresyvios stepių gentys.

 

Galima kritikuoti Vokietiją, kad ji rizikuoja visos Europos vienybe ir saugumu, demonstruodama savo patrauklumą visiems pabėgėliams. Tačiau įsivaizduoti, kad Europa pajėgtų uždaryti duris ir apsisaugoti nuo tokio pabėgėlių spaudimo, būtų naivu.

 

Visos kalbos, kad pabėgėlių problemą, o tuo pačiu ir terorizmo pavojų Europoje, išspręs geriau sutvarkytos Europos sienos, ar įsteigtos specialios uždaros ir griežtai saugomos pabėgėlių stovyklos, kad tokias problemas galima nedelsiant išspręsti kariniu būdu ten, kur jos yra kilusios, yra paviršutiniškas bėgimas nuo problemų masto suvokimo.

 

Tvoras ir imigracijos taisykles Europa turi tvarkyti ir efektyvinti, bet jeigu prie Europos sienų bus susikaupę keli milijonai karo pabėgėlių, jokios tvoros ir taisyklės jų nesulaikys. Jau verčiau efektyviau tartis su kitomis didžiosiomis Vakarų ekonomikomis: JAV, Kanada, Australija, gal net Japonija, kad jos priimtų žymiai didesnius pabėgėlių kiekius iš Artimųjų Rytų ir taip padėtų spręsti šią humanitarinę katastrofą, nei ginčytis dėl europietiškų imigracijos taisyklių, kai realiai yra prasidėjęs „tautų persikraustymas“, kurio Europa yra nepajėgi sustabdyti.

 

Lietuviški patarimai, kaip kariniu būdu išspręsti pabėgėlių ir terorizmo krizę ten, kur ji prasidėjo, tai yra Artimuosiuose Rytuose, taip pat yra gana paviršutiniškas atsikalbinėjimo būdas. Mes nedalyvavome, nedalyvaujame ir nedalyvausime Artimųjų Rytų krizės sureguliavime, jeigu toks iš viso yra įmanomas, ir tik labai paviršutiniškai įsivaizduojame jos priežastis, komplikacijas ir sprendimo būdus, todėl ir mūsų patarimai dažniausiai yra nelabai solidūs.

 

Tačiau suvokti šių bėdų ir problemų kilmę yra mūsų pareiga, nes tai gali mums padėti suvokti kokių ilgalaikių nuostatų turime laikytis ir kokių klaidų turime išvengti.

 

Anot garsiojo Thomo Friedmano, trys globalios jėgos: klimato kaita, technologijų plėtra ir ekonomikos globalizacija lemia tokias įtampas, kurias stiprios valstybės dar atlaiko, tačiau silpnos paprasčiausiai sugriūva. Tokių valstybių griuvimas ir lemia karus, terorizmą ir pabėgėlių srautus. Ir tokių problemų, net ir išsprendus Sirijos reikalą, XXI amžiuje gali būti tik daugiau ir daugiau.

 

Be abejo, galima įvardinti ir daugiau konkrečių faktorių, lėmusių dabartinę Artimųjų Rytų krizę, kuri generuoja terorizmą ir pabėgėlius:

- skalūnų dujų ir naftos revoliucija JAV lėmė tai, kad Amerika tapo naftą ir dujas eksportuojančia valstybe, nebepriklausančia nuo iki tol gyvybiškai svarbaus resursų tiekimo iš Artimųjų Rytų, todėl geopolitinis JAV dėmesys šiam regionui yra ryškiai nusilpęs. Jau prieš keletą metų tarptautiniai ekspertai prognozavo, jog toks pasikeitimas lems didelį chaosą Artimuosiuose Rytuose ir sienų, sudėliotų dar XX amžiaus pradžioje, perbraižymą (nes JAV nebesirūpins jų išsaugojimu, o Europa to išvis nemoka daryti).

- Artimuosiuose Rytuose atsirandantį galios vakuumą stengiasi užpildyti Iranas ir Rusija. Atrodo, jog JAV tikrai galvoja, kad Iranas gali šį regioną stabilizuoti, todėl JAV Iraką, Afganistaną, iš dalies ir Siriją palieka didėjančiai Irano šiitų kontrolei, tačiau su tuo nesutinka regiono sunitai, o todėl ir stiprėja ISIS, plinta teroras, daugėja pabėgėlių.

 

- Sirijos konfliktas yra tapęs tokiu raizginiu, kad vien jau išvardinti jame kovojančias puses darosi sudėtinga: Asadas ir jo kariuomenė; Asadui padedanti proiranietiška šiitų „Hezbollah“; nuosaikioji opozicija, kovojanti su Asadu ir teroristiniu sunitų ISIS; su Asadu ir nuosaikiąja opozicija kovojantis ISIS; kurdai, kovojantys su Asadu ir ISIS; amerikiečių parama, kovojant su ISIS; rusai, remiantys Asadą. Tikėtis, kad šis konfliktas lengvai išsispręs, būtų naivu, dar naiviau tikėtis, kad galime racionaliai patarti, kaip jį išspręsti. Tačiau akivaizdu, kad Sirijos problemos neišsispręs tol, kol ir toliau išliks Asadas, ir Rusija, kaip visada pastaruoju metu, tik apsunkina tinkamo sprendimo paiešką.

 

- Artimųjų Rytų šalys, neturinčios ženklių naftos išteklių (Sirija, Libanas, Egiptas), yra ekonomiškai silpnos valstybės, kurių ekonomika remiasi žemos pridėtinės vertės, visų pirma žemės ūkio produkcijos, gamyba. Kažkada, kol šios šalys priklausė europinėms imperijoms, jos savo pagamintą produkciją laisvai parduodavo imperijų metropolijose. Tačiau Europos Sąjunga, nuo pat savo įsikūrimo, sukūrė ir išplėtojo savo žemės ūkio stipraus subsidijavimo mechanizmą, kuriam išleidžiama iki pusės bendrojo ES biudžeto, ir tokiu būdu padarė savo žemės ūkio produktų rinką nepasiekiamą buvusių kolonijų žemdirbiams. Tokia situacija ir pasikartojančios vis žiauresnės sausros regione neleidžia šioms šalims ekonomiškai sustiprėti, radikalizuoja šio regiono visuomenes, skatina karus ir terorizmą bei dar labiau didina pabėgėlių srautus.

 

Visos išvardintos priežastys reiškia vieną – esame akivaizdoje tikrai didelės ir ilgalaikės krizės. Lengvų ir greitų krizės sprendimų nebus. Nuo jos nepabėgsime ir neatsitversime.

 

Lietuvos svarbiausias indėlis, padedant Europai ieškoti tinkamų atsakymų, galėtų būti labai paprastas siūlymas – Europos atsivėrimas kaimynams, keliant jiems sąlygas, kurias jie turi atitikti, Europos rinkų atvėrimas kaimynams, parama kaimynų taikiam ekonominiam augimui yra geriausias ginklas, kuriuo Europa gali sustiprinti savo saugumą. Lietuva turi drąsiai pasiūlyti peržiūrėti tas ES vidaus rinkos ir subsidijų taisykles, kurios Artimųjų Rytų žemdirbiams neleidžia konkuruoti Europos rinkose. Geriau prarasti kelis šimtus milijonų ar milijardų eurų subsidijų, kurios tenka visiems Europos ir mūsų žemdirbiams, nei prarasti šimtus ar tūkstančius gyvybių teroristiniuose karuose.

 

Turime taip pat suprasti, kad pabėgėlių ir terorizmo krizės pasekmės Europoje gali būti žymiai gilesnės ir skausmingesnės nei vien tik klausimų, susijusių su terorizmo prevencija ar pabėgėlių integravimu, sprendimas.

 

Europos politikos radikalizacija gali labai stipriai pakirsti jos solidarumo pagrindus, nes radikalizacijos pagrindiniu šūkiu bus daugelio politikų renacionalizacija, susigrąžinant jų svertus iš Briuselio atgal į nacionalines sostines. To lemtas europinio solidarumo mažėjimas Europoje yra didžiausia geopolitinė grėsmė Lietuvai, nes būtent tokio posūkio ir tikisi Putinas, remiantis visus Europos nacionalistinius antieuropietiškus judėjimus.

 

Esame didelių iššūkių akivaizdoje. Yra neišvengiamų dalykų, kuriuos reikia priimti, nesislepiant nuo realybės – Lietuva stiprins savo saugumą ir mokysis iš Izraelio kaip gintis nuo terorizmo pavojaus kasdieniame gyvenime, tačiau jeigu Europa neras būdų kaip greitai sumažinti pabėgėlių srautų, Lietuva priims pabėgėlius, jų bus ne vienas tūkstantis ir mums geriau iš karto užsibrėžti bent kelių metų projekciją, nei kiekvieną kartą ginčytis iš naujo.

 

Yra dalykų, kurių Europoje tokios krizės akivaizdoje būtina išvengti – tai solidarumo krizės gilėjimo, ir Lietuva turi ištaisyti klaidas, kurias, prasidėjus pabėgėlių krizei, padarė. Mes esame ir būsime solidarūs. Lietuvai didžiausią geopolitinę grėsmę gali sukelti ne keli tūkstančiai pabėgėlių, o Europa, atsisakanti solidarumo doktrinos, radikalioms politinėms nuotaikoms pasiduodanti Europa, Britanijos išstojimo sulaukianti Europa.

 

Yra dalykų, kurių Lietuva neišspręs ir kurie nuo Lietuvos nepriklauso, tačiau nerimą keliančių procesų akivaizdoje turime demonstruoti aiškią pamatinę nuostatą – Lietuva dėl savo geopolitinio saugumo yra gyvybiškai suinteresuota stipria ir vieninga Europos Sąjunga, jos gebėjimu veikti solidariai, nesiskaldant, nepasiduodant radikalizacijai ir nesifragmentuojant. Tokią nuostatą laikykime pačia svarbiausia, net jei jos įgyvendinimui Lietuvai reikės priimti skausmingų sprendimų.

 

Andrius Kubilius, Seimo opozicijos lyderis, TS-LKD frakcijos narys