Aidanas Praleika. Ar Europą vėl ištiks amnezijos priepuolis?

lzinios.lt 2015 11 20

Tikiu, kad bent jau daugelis rusų nuoširdžiai užjaučia prancūzus dėl jų patirtos tragedijos, tačiau tuo pat metu tai ir auksinė galimybė Vladimirui Putinui „grįžti“ į civilizuotą pasaulį. Svarbiausias klausimas: ar Vakarai vėl nuspręs „pamiršti“ V. Putino nusikaltimus mainais į bendros kovos su terorizmu imitaciją? Nerimą keliančių signalų yra, tačiau perspektyvos ne tokios ir niūrios, kaip piešia kai kurie ekspertai.

 

Rusai, savaičių savaites tyrę Sinajuje sudužusio keleivinio orlaivio nuolaužas, vis negalėjo aptikti to, ko ieškoma pirmiausia, – sprogmenų pėdsakų. Ir vos buvo nuplautas kraujas nuo Paryžiaus gatvių – bum! FSB nustato, kad lėktuve būta sprogmenų, atitinkančių 1 kg trotilo. Koks sutapimas! Maskvai tai – beveik bilietas iš izoliacijos kameros (į kurią, beje, pati ir užsidarė). Gal tą lėktuvą iš tiesų susprogdino džihadistai, bet mes to greičiausiai niekada nesužinosime, nes vienintelė šiuo metu įmanoma FSB išvada – teroro aktas. Niekas kitas netinka.

 

Tai pernelyg gera proga, kad Maskva ją praleistų – Rusija taip pat tampa nukentėjusi nuo džihadistų. Ir dar kaip nukentėjusi! Sinajuje žuvo daugiau žmonių negu per išpuolį Paryžiuje. Jei nebūtų šios lėktuvo katastrofos, žiūrėk, tektų kartoti 1999 metų scenarijų ir patiems vėl sprogdinti kokį gyvenamąjį namą Maskvoje. Pasisekė.

 

Taigi teroro aktas yra, galima imtis darbo. V. Putinas jau pasiruošęs pradėti kovos su terorizmu imitaciją, turinčią įtikinti visą pasaulį, kad be Maskvos pagalbos „Islamo valstybės“ niekaip nepavyks nugalėti. O tada jau bus galima pradėti rimtai kalbėti apie sankcijų, „juodųjų sąrašų“ panaikinimą, ir jei tikrai pasiseks, Vakarai dar sykį apsimes ištikti amnezijos priepuolio ir žodžiai „Krymas“ bei „Donbasas“ ilgam nugrims į užmarštį, kaip anksčiau palaimingai buvo pamiršti pavadinimai Abchazija ir Pietų Osetija.

 

Žinoma, viskas ne taip lengvai pasiekiama, ir V. Putinas tai supranta. Pirmiausia, Vakarams iš tiesų nereikia Rusijos paramos kovojant su teroristais. Pagalba visada sveikintina, bet šiuo atveju ji tiesiog nebūtina. Rusija ir Vakarai metų metus „bendradarbiavo“ kovodami su terorizmu ir per visą tą laiką šis „bendradarbiavimas“ nedavė nė krislo naudos. Antiterorizmas visada buvo lyg rezervinis bendravimo kanalas, kad susidarytų bent jau minimalaus dialogo įspūdis kiekvieną sykį, kai tik Rusija iškrečia ką nors bjauraus.

 

Be to, Rusijos įtraukimas į koaliciją Sirijoje yra tikrai labai sudėtingas dalykas. Rusų karo aviacija teroristais laiko visus, kurie kariauja prieš Basharo al-Assado režimą. Ir bent jau iki šiol jos pagrindinis taikinys buvo ne „Islamo valstybė“, o Sirijos opozicijos pajėgos – JAV suburtos koalicijos sąjungininkai. Vargiai išsprendžiamas ir esminis klausimas: ar B. al-Assadas gali likti valdžioje. Dėl jo koalicija ir Rusija laikosi kardinaliai priešingų pozicijų.

 

Grįžkime prie Maskvos „pagalbos“ Sirijoje efektyvumo klausimo. Rusijos aviacija rėmė B. al-Assado pajėgas apie mėnesį, ir vienintelis konkretus bendrų veiksmų rezultatas – nutraukta vienos aviacijos bazės apgultis. Ne atkovotos teritorijos, o vienas objektas išvaduotas iš apgulties. Labai efektyvu, ar ne?

 

Tačiau V. Putinas neketina pasiduoti. Jis liepė savo pajėgoms bendrauti su Prancūzijos kariškiais regione kaip su sąjungininkais. Įdomus sprendimas: koalicijos pajėgos apskritai – ne sąjungininkės, o štai viena konkreti koalicijos valstybė – sąjungininkė. Negi Maskva naiviai mano, kad tokiais viražais sugebės suardyti koalicijos vienybę?

 

Visiškai suprantamas Rusijos veržimasis broliautis pirmiausia su Europos valstybėmis. Susibroliausi – žiūrėk, ir sankcijas panaikins, ir karą Ukrainoje pamirš. Panašių nutikimų buvo ne kartą, ir net bičiuliautis nereikėdavo. Kiekvieną sykį, kai tik V. Putino Rusija įvykdydavo naują agresiją ar nusikaltimą, visi puldavo svarstyti naują „išdaigą“, o senąsias lyg ir atidėdavo vėlesniam laikui, bet iš tiesų – pamiršdavo ilgiems metams. Įdomu, ar būtų galima tokį principą pritaikyti baudžiamojoje teisėje? Tarkime, ruošiamasi teisti recidyvistą, tačiau kol teismas priima sprendimą, jis padaro kitą sunkų nusikaltimą ir teismas už pirmąjį nusikaltimą dėl to atidedamas. Recidyvistas daro vis naujus nusikaltimus, bet nė už vieną iš jų taip ir nenuteisiamas.

 

Jei tikėtume „The Washington Post“ pranešimu, šį kartą viskas gal ir nebus taip paprasta. Pasak JAV leidinio, kuris remiasi diplomatiniais šaltiniais ES ir Ukrainoje, sankcijų atšaukti neketinama, o gruodžio 18 dieną vyksiančiame ES užsienio reikalų ministrų susitikime jos greičiausiai bus pratęstos dar pusmečiui. Teigiama, jog tokios pozicijos laikosi ir Prancūzijos diplomatai. Jei kalbama tiesą, tai būtų galima pavadinti Europos pažanga, atsitokėjimu – nors ir vėlai, bet vis dėlto susiformavusiu supratimu, kad negali kovoti su teroristine grupuote, pasirinkdamas sąjungininke teroristinę valstybę.

 

Nerimą kelia Nicolas Sarkozy, Sigmaro Gabrielio ir kai kurių kitų politikų raginimai baigti visus „Europai nenaudingus“ nesutarimus su Rusija, tačiau kol kas yra vilties, kad bent jau artimiausiu metu Europa dar nesuvaidins amnezijos priepuolio.