K. Girnius. Putinas vėl šovė Rusijai į koją

delfi.lt 2015 12 08

Nebuvo jokių abejonių, kad Rusija griežtai reaguos į savo karinio lėktuvo numušimą ir stengsis nubausti antpuolį įvykdžiusią Turkiją. Maskva greitai įvedė įvairias ekonomines sankcijas ir pradėjo įnirtingą antiturkišką propagandos kampaniją.

Ankara šiek tiek nukentės, bet mažiau negu pati Rusija. Kremlius tiesiog neturi veiksmingų taikių priemonių, kurias galėtų taikyti jos nemalonėn patekusioms šalims, nes neturi sąjungininkų, kurie ją palaikytų. Rusija yra vienišas vilkas, o vilkai paprastai medžioja gaujomis.

Daugelis priežasčių skatino Rusija imtis griežtų priemonių prieš Turkiją. Maskva įsitikinusi, kad lėktuvas buvo numuštas, pažeidžiant tarptautines normas. Neaišku, ar Rusijos bombonešis buvo Turkijos oro erdvėje, kai į jį buvo paleistos raketos. Turkija nesistengė deramai įspėti lakūnų, jos naikintuvai nepaleido įspėjamųjų šūvių, nemėgino priversti jį nutūpti. Yra pagrindo manyti, kad Turkija iš anksto ketino numušti lėktuvą, kad pamokytų Rusiją, jog ji negali skraidyti taip arti Turkijos oro erdvės ir puldinėti pasienyje gyvenančių turkmėnų ar vietos turkų. Kai panašiomis sąlygomis prieš dvejus metus Sirija numušė Turkijos karo lėktuvą, Ankara apkaltino Damaską tarptautinių normų pažeidimu.

Lėktuvo numušimo aplinkybės buvo tik viena Putino pykčio priežastis. Būta kitų. Turkija įžeidė Maskvos didybės jausmą, nusidėjo jos lése majeste vien galvodama pulti Rusijos karinį lėktuvą. Per Šaltąjį karą Rusija ir Kinija nepaprastai kovingai ir kietai reaguodavo į veiksmus, nukreiptus prieš jos diplomatinius atstovus ar piliečius užsienyje. Tad kitos šalis ir revoliuciniai judėjimai vengdavo incidentų, kurie galėtų užtraukti šių šalių rūstybę. NATO lėktuvas paskutinį kartą numušė Rusijos naikintuvą 1952 m. O Turkija nušovė lėktuvą sąmoningai, o ne atsitiktinai.

Incidentas taip pat parodė, kad Rusijos lėktuvai yra pažeidžiami, kad juos gerokai lengviau numušti negu NATO naikintuvus, kad dalis Rusijos lėktuvų neturi tinkamų elektroninių priemonių priešo antpuoliams neutralizuoti. Toks santykinės silpnybės demonstravimas negali džiuginti Putino, kuris siekia pabrėžti Rusijos karinę galybę.

Rusija įvedė prekybos sankcijas, kurios taikomos maistui, nors ir ne visam. Tai įprastas Rusijos veiksmas. Maskva ne kartą stabdė maisto ir žemės ūkio produktų importą iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių neva sveikatos sumetimais.

Reaguodama į Europos Sąjungos (ES) ir JAV sankcijas, Rusija paskelbė „visišką embargą“ daugumai maisto produktų iš ES, JAV bei kitų Vakarų šalių. Nuo šių sankcijų labiausiai nukenčia eiliniai rusai. Pabrangsta maisto produktai, sumažėja jų asortimentas, apskritai skatinama infliacija. Sankcijos turi tik kuklų trumpalaikį poveikį jos taikiniams, nes šios šalys geba greitai rasti kitus prekybos partnerius. Kuo daugiau Maskva taiko sankcijų, tuo labiau ji izoliuojasi ir nutraukia jai naudingus prekybos ryšius – tų ryšių nebūtų, jei jie netarnautų Rusijos interesams.

Rimtesnis žingsnis yra nutarimas sustabdyti derybas dėl bendro dujotiekio „TurkStream“ tiesimo. Dujos iš Rusijos turėjo per vamzdyną keliauti į Turkiją ir pietų Europą. Buvo ketinama užbaigti dujotiekio į Turkiją statybą iki 2018 metų, kai baigsis sutartis dėl dujų tranzito per Ukrainą. Pastačius dujotiekį, Kremlius galėtų didinti spaudimą Ukrainai. Rusija rizikuoja netekti dalies energetikos rinkos Turkijoje, kuri ieškos ir ras, nors gal ir nelengvai, naujų tiekėjų. Be to, Rusija jau pagamino dujų vamzdžių, vertų 1,8 milijardo eurų ir tinkamų naudojimui tik Juodojoje jūroje. Jei ilgainiui nebus susitarta dėl „TurkStream“, šie vamzdžiai bus beverčiai.

Rusija seniai vartoja dujas ir naftą kaip politinio spaudimo priemonę. Bet persistengta. Baltijos šalys ir Lenkija jau turi kitus dujų tiekėjus. Ukraina stengiasi kuo greičiau išsivaduoti iš „Gazprom“ glėbio. Tuo keliu gali pasukti kai kurios kitos vidurio ir rytų Europos šalys. Turkija taip pat. Rusija ras pirkėjų savo dujoms, bet nebegalės primesti savo sąlygų, veikiau ji turės prisitaikyti prie pirkėjų. Galime būti tikri, kad kuo mažiau Rusija turės klientų, tuo daugiau nuolaidų išreikalaus Kinija.

Rusijos propagandos kampanija yra veiksmingesnė. Ji atkreipė dėmesį į tai, kas seniai buvo žinoma, būtent, kad Turkija ne itin uoliai dalyvauja kare su „Islamo valstybe“, ir kad per kiauras Turkijos sienas atkeliauja užsienio džihadistai ir išvežama nafta pardavimui. Pajamos iš naftos lyg šiol buvo pagrindinis „Islamo valstybės“ pajamų šaltinis. Turkija jau pareiškė, kad ji veiksmingiau prižiūrės sienas. Ir Rusija, ir Turkija neskiria pirmenybės kovai su džihadistais. Rusijai svarbiau palaikyti Assado režimą, o Turkijos pagrindiniai taikiniai yra kurdai, taip pat ir Assado šalininkai.

Maskva negalėjo nereaguoti į lėktuvo numušimą, net turkai veikiausiai laukė griežtų ir piktų žodžių. Bet įsikarščiavęs Putinas persistengė, neapskaičiavo pasekmių. Per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pagerėjo Rusijos ir Turkijos tarpusavio santykiai, o Ankaros santykiai su JAV ir ES įsitempė. Reikia prisiminti, kad Turkija neleido JAV naudotis jos oro uostais per Irako invaziją. Pastangos patekti į ES buvo patekusios į aklavietę, kol reikalų neišjudino pabėgėlių krizė. Rusija ir Turkija skeptiškai žiūrėjo į, jų nuomone, tradicinių vertybių nepaisančius Vakarus. Abiejų šalių vadovai turi autokratinių polinkių.

Buvo rasta bendra kalba, bendrų projektų, sustiprėjo prekybiniai ryšiai. Maskva turėjo pagrindo viltis, kad Turkija ragins savo NATO sąjungininkus laikytis švelnesnės politikos Rusijos atžvilgiu. Padėtis radikaliai pakito. Turkija priversta vėl atsigręžti į Vakarus, suprasdama, kad jos draugai nėra Rytuose. Maskva bus dar labiau izoliuota ūkiškai, ir politiškai, dar vienas kaimynas tapo oponentu, jei ne priešu. Įtampos su Turkija gali sulaukti atgarsio ir Vidurio Azijos respublikose.