G. Landsbergis. Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!

delfi.lt 2015 12 21

Taip taip, nesuklydau. Būtent taip ir norėta pasakyti: laimingų praėjusių 2015-ųjų mūsų šauniai nomenklatūrai, nes tokie, regis, praeinantys metai jai ir buvo. Skandalai ir skandaliukai ėjo ir praėjo – kaip nuo žąsino vanduo.

Gabrielius Landsbergis

delfi.lt K. Pansevič nuotr.

O laimingų 2016-ųjų norėtųsi palinkėt visų pirma paprastiems Lietuvos žmonėms - mokytojams, ūkininkams, statybininkams, policininkams, prekybininkams, kuriantiems ateities Lietuvą savo protu, valia ir prakaitu.

Kritiškai nusiteikęs oponentas iškart pasakytų, jog nomenklatūra irgi kuria ateities Lietuvą. Geresnę Lietuvą. Su tuo galima sutikti. Tik kam tokia ateities Lietuva kuriama – sau ar kitiems? Savos partijos bičiuliams ir medžiotojų būreliui, žentams ir marčioms, ar ir nematytam provincijos mokytojui, bibliotekos darbuotojai, tolimo reiso vairuotojui, kuris niekad negaus nemokamo pakvietimo į Druskininkų akvaparkus ir neatsipūs prašmatniuose kambariuose, padabintuose nuogų gražuolių atvaizdais.

Norėdami suprasti nomenklatūros veikimo mechaniką, visų pirma pažvelkime, kaip veikia valstybė? Piliečiai išsirenka atstovus, idant šie teiktų piliečiams paslaugas, tarnautų. Kokias paslaugas turėtų siūlyti ir garantuoti valstybė bei išrinktieji jos tarnautojai? Būtiniausias ir kokybiškas paslaugas daugumai, ir išskirtines tik tiems, kurie be jų nebūtų visaverčiai bendruomenės nariai (pavyzdžiui, neįgaliesiems ir kitiems piliečiams su specialiaisiais poreikiais). Deja, šiandien valstybė teikia prastos kokybės paslaugas visiems ir išskirtines tiems, kurie "nusipelnė gyventi geriau" (anksčiau juos vadinome nomenklatūra).

Paveldėjome šią nuostatą iš sovietinių laikų - prisiminkime, kokius liūdnus poilsio namus prie Bebrusų ežero. Fanera kaltos durys, blusų kiaurai praėstos antklodės, prarūdiję puodai, na, vaizdas maždaug aiškus. Kaina norintiems praleisti keletą dienų šioje komunistinio rojaus inkarnacijoje nėra labai didelė, tačiau pakliūti sudėtinga. Geriausia pažinoti vyr. administratorių, kuris (gal už nedidelę dovanėlę) pastums eilę ir štai žmogus su šeima, uošviene, teta ir šuniuku Mopsu turškiasi Bebrusuose. Ką daryti tam, kuris nepažįsta vyr. administratoriaus, neneša dovanų? Nieko nepadarysi, sėdėk pažemintas ir lauk malonės. Neteisinga? Kurgi ne!

O jeigu palygintume šį paveikslą su situacija sveikatos apsaugoje. Jeigu pažįstate vyr gydytoją, tai nesunku tikėtis geresnės palatos, o gal ir geresnių vaistukų. Nepažįstate? Tai jums ten - į eilės galą!

Manote, kad jūsų vaikas gabus, o gal tiesiog nepatenkate į darželį? Būtų geriausia, jeigu pasibelstumėte į direktorės kabinetą.

Net neverta kalbėti, su kuo susiduria ypatingų poreikių vaikų turinčios šeimos, ieškančios švietimo įstaigos. Arba šeimos su vaikais, sergančiais lėtinėmis ar labai sudėtingomis ligomis. Lygybė? Visiems prieinamas vienodai geras ugdymas ar sveikatos priežiūra? Deja, ne.

Liūdna, kad be pavienių nevyriausybinių organizacijų ar aktyvesnių piliečių, kaip prof. Dainiaus Pūro, pastangų daugiau nelabai yra bendro supratimo ir sutarimo, kad reikia keisti nomenklatūrines praktikas. Dažniausiai girdimas atsakymas į kritiką - bet juk viskas vyksta: ir paslaugų gerinimas, ir integracija, ir prieinamumas. O kritikuojantysis sistemos akyse atrodo net šiek tiek juokingai - "Mes valdome sistemą, ir kai tau reikės pagalbos, ateisi pas mus jos prašyti."

Atsakymai, ką daryti - prieš akis. Pirmiausia atsisakyti nereikalingų ir nebūtinų valstybei paslaugų. Antra, garantuoti, kad tos, kurios yra būtinos, - iš tiesų būtų geriausios kokybės ir visiems piliečiams skaidriai ir vienodai pasiekiamos. Tie, kurie nori geresnių paslaugų, turi ne valstybinėje įstaigoje ieškoti pažinčių, o eiti į privačią įstaigą.

Viena vertus, lengva deklaruoti problemą, tačiau kur kas sunkiau įgyvendinti pokyčius, kadangi dauguma sprendimų priėmėjų patys yra išugdyti tokios sistemos. Nesinori nieko reformuoti, nes pačiam tenka naudotis.

Politinės sistemos atsinaujinimas reikalingas ir todėl, kad į partijas ir institucijas ateitų nauji žmonės, kuriems nebesuprantamas reiškinys - noras užsitikrinti geresnį gyvenimą per pažintis. Tai tik gėdinga sovietinių laikų atlieka, kaip ir prirūkyti poilsio namai fanerinėmis durimis.

Iš Lietuvos išvykstantys žmonės pasakoja paliekantys valstybę ne tik dėl geresnių atlyginimų, bet ir dėl elementarios pagarbos stokos. Grąžinti pagarbą ir teisingos bei vertos pasididžiavimo valstybės jausmą - vienas svarbiausių uždavinių ateinančiais 2016-aisiais.