Ukrainos karys savanoris: „Laisvė – bendras reikalas“

lzinios.lt Rasa Pakalkienė 2016 01 12

1991 metais Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą (AT) gynęs, o neseniai Ukrainoje fronte kovojęs Jevgenijus Dikij perspėja, kad nuo ukrainiečių pasipriešinimo Rusijos agresijai baigties gali priklausyti ir kitų jos kaimynių likimas.

 

lzinios.lt    R. Stankevičiūtės nuotr.

Ukrainietis J. Dikij šiomis dienomis, kai Lietuva mini Sausio 13-osios įvykių 25-ąsias metines, vieši mūsų šalyje. 1991-aisiais, būdamas septyniolikmetis, jis vadovavo būriui savo tautiečių ir gynė Lietuvos AT. Kai prieš kurį laiką kilo pavojus gimtajai Ukrainai, J. Dikij savo noru išėjo į frontą – prisidėjo prie bataliono „Aidar“, kariavo Luhansko srityje. Tačiau sutrikus sveikatai vyrui teko patirti kelias operacijas. Dabar jis dirba civilinį darbą ir kartu rūpinasi parama kariams.

Jaunas būrio vadas

1991-aisiais J. Dikij buvo Kijevo universiteto pirmakursis, studijavo biologiją. „Tada per televiziją matėme, kaip buvo šturmuojamas Vilniaus televizijos bokštas. Per radiją klausėmės, kas iš tikrųjų vyksta“, – LŽ pasakojo jis ir priminė, jog tų metų sausio 14 dieną Kijeve į mitingą Lietuvai palaikyti susirinko tūkstančiai žmonių.

 

J. Dikij kartu su kitais aktyviais studentais tuomet svarstė, kad tokio palaikymo, paramos vaistais ir kitomis priemonėmis neužtenka. Todėl nusprendė keliauti į Lietuvą ginti mūsų laisvės ir nepriklausomybės. Iš Kijevo išvyko sausio 15-ąją, vežė dėžes vaistų nuo savo tautiečių. Vilniaus geležinkelio stotyje jį pasitiko mūsų krašte gyvenantys ukrainiečiai. Parama iškart buvo nugabenta į ligoninę.

 

J. Dikij kelias dienas aiškinosi, kaip galėtų prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės gynimo, užmezgė ryšius. Tada pakvietė kitus Ukrainos studentų sąjungos narius atvykti į Vilnių. Bendraminčiai netrukus atkeliavo, prie jų prisijungė keli mūsų šalies sostinėje buvę tautiečiai. Susiformavo 32 ukrainiečių gynėjų būrys. Jam vadovauti buvo paskirtas J. Dikij, mat dar neturėjo 18 metų. Jei sovietų pareigūnai būtų suėmę Jevgenijų, vaikinui dėl jo amžiaus pagal to meto SSRS įstatymus nebūtų grėsusi mirties bausmė.

 

Kiti ukrainiečių būrio nariai taip pat buvo labai jauni – 18–20 metų.

 

Priesaika – ukrainietiškai

J. Dikij pažymėjo, kad niekada nepamiršo, kaip davė priesaiką. Prieš tai naktinėjo su Audriumi Butkevičiumi, tuomečiu Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi. Šis priesaikos tekstą vertė į rusų kalbą, tada ukrainietis – į savo gimtąją kalbą. „Lietuvos Respublikai prisiekėme ukrainietiškai, plazdant Lietuvos ir Ukrainos vėliavoms“, – kalbėjo vyras.

 

Jis pasakojo, kad iš viso buvo suformuoti du ukrainiečių būriai. Vienas, kurio branduolį sudarė žmonės iš Charkovo, gynė AT iš išorės nuo Neries pusės. Tarp jų buvo medicinos studentų, šie padėdavo ligoninėje. Kijeviečiai, kuriems vadovavo J. Dikij, buvo įsikūrę trečiame AT aukšte ir saugojo pastatą iš vidaus.

 

Savanorių gynėjų mokymai vykdavo rūsyje. „Instruktuodavo vaikinai iš Šaulių sąjungos. Ginklai buvo didelis deficitas. Mums rodė, kaip pasigaminti Molotovo kokteilius. Mokėmės šaudyti iš sportinių šautuvų“, – prisiminė Jevgenijus.

 

Ukrainiečiams gynėjams buvo pasakyta, kad jei prasidės AT šturmas, didelė tikimybė, jog dauguma jų žus, todėl prašyta gerai pagalvoti apie savo sprendimą. „Padėkojome už perspėjimą ir paaiškinome, jog atvykome kartu ginti mūsų ir jūsų laisvę. Tada ir vėliau mums ne kartą už tai buvo dėkojama. Tačiau nėra dėl ko sakyti „ačiū“. Tai buvo ne dovana, o bendras reikalas, bendra kova. Anuomet Lietuvai teko stipriausias smūgis. Nuo to, ar pavyks jį atlaikyti, priklausė ir Ukrainos, ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos respublikų likimas“, – pabrėžė J. Dikij.

 

Iš tų dienų ukrainiečiui labiausiai įsiminė budėtojai prie Lietuvos AT radijo stoties. „Tai buvo lietuvių šeima: senelis, tėvas ir sūnus. Trys kartos iš eilės budėjo. Turėjo vieną seną vokišką šautuvą, kurį senelis laikė paslėpęs nuo karo laikų. Tai buvo kartų tęstinumo simbolis kovojant dėl laisvės“, – sakė Jevgenijus.

 

Rusijos intervencija

1991 metų pavasarį, kai įtampa Lietuvoje atslūgo, ukrainietis grįžo į gimtinę. Dabar jam tenka kautis dėl Ukrainos išlikimo, kiek gali, remti ją.

 

„Pagal profesiją esu biologas, mokslų daktaras. Specializacija romantiška – esu jūrų biologas. Kai dėl sveikatos būklės man asmeniškai karo veiksmai Donbase baigėsi, tapau vienintelio Ukrainoje likusio Jūrų instituto, įsikūrusio Odesoje, direktoriaus pavaduotoju mokslui. Iš viso jų buvo penki, bet keturi liko okupuotame Krymo pusiasalyje. Dabar siekiame, jog mūsiškis būtų tokio lygio, kad atliktų visų penkių darbą“, – pasakojo J. Dikij.

 

Iki tol mokslininkas gyveno Kijeve. Dalyvavo Maidano įvykiuose. Kai prasidėjo karo veiksmai Rytų Ukrainoje, negalėjo būti nuošalyje. „Pastaruosius 20 metų tikros armijos neturėjome, ji egzistavo tik popieriuje. Kariuomenei skiriami biudžeto pinigai būdavo „išplaunami“, – teigė pašnekovas.

 

Todėl ukrainiečiai spontaniškai ėmė burtis ginti savo šalį. Formavosi savanorių batalionai. Kai Rusija okupavo Krymą ir sukėlė karą Donbase, anot jo, pradėta kurti ir tikra Ukrainos kariuomenė.

 

J. Dikij išėjo į frontą su vienais pirmųjų savanorių. Batalionas „Aidar“, kuriam jis priklausė, Luhansko srityje atkovojo 14 gyvenviečių. Išlaisvinant 10 jų dalyvavo ir Jevgenijus. Vyras tvirtino, kad teko kautis ir su reguliariąja Rusijos armija. „Turėjau automatą, granatsvaidį. Taip, ir aš šaudžiau, ir į mane šaudė. Baisiausia buvo artilerija, ypač kai priešas mus apšaudydavo „gradais“. Šokdavome nuo karinės technikos ir puldavome slėptis“, – dalijosi įspūdžiais ukrainietis.

 

Per vieną tokį incidentą J. Dikij plyšo kojos raumuo. Pasekmė – kojoje susiformavę trombai pasiekė širdį. Vyras pateko į reanimaciją, paskui atlaikė dvi operacijas. Tada karas jam ir baigėsi. Po reabilitacijos Lietuvoje Jevgenijus vėl tapo civiliu.

 

Pavojinga kaimynystė

J. Dikij įsitikinęs, kad šiuo metu kaimynystė su Rusija yra pavojinga ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos kraštams. Anot ukrainiečio, Kremliaus ideologai neslepia, kad Baltijos valstybės yra Rusijos interesų zonoje. Todėl mūsų šalyse esanti „penktoji kolona“ esą tik ir laukia komandos.

 

„Prieš metus Jono Žemaičio karo akademijoje skaičiau paskaitą „Hibridinis karas Ukrainoje – patirtis Baltijai“. Paskui akademijos vadovybė pasiūlė parašyti studiją kursantams ir karininkams. Tai ir padariau. Netrukus studija, išversta į lietuvių kalbą, turėtų būti išleista. Joje bandžiau išdėstyti, kas mums pavyko ir kur pralaimėjome, kokias pamokas galima panaudoti Lietuvoje“, – pasakojo J. Dikij.

 

Jo nuomone, Baltijos valstybės gali būti kitas Rusijos taikinys. „Kaip sakiau, 1991 metais Lietuva patyrė pirmą smūgį. Čia, Vilniuje, buvo sprendžiamas visų buvusios Sovietų Sąjungos respublikų likimas. Dabar – mūsų eilė. Pagrindinis smūgis teko Ukrainai. Nuo to, ar atlaikysime, priklauso, ar Rusija puls kitas kaimynes, ar priešingai – gal per vienus ar kelerius metus pačioje Rusijoje prasidės tokie dalykai, kad jai jau neberūpėsime“, – kalbėjo svečias iš Ukrainos.