A. Sekmokas. Vyriausybė nusprendė: geriau brangiai šildyti ežerą, nei atpiginti šildymą gyventojams

delfi.lt 2016 01 14

A. Sekmokas. Vyriausybė nusprendė: geriau brangiai šildyti ežerą, nei atpiginti šildymą gyventojams.

delfi.lt   T. Vinicko nuotr.

Nelengva parinkti žodžius, kurie tiksliausiai apibūdintų Vyriausybės sprendimą, kai žinoma, kad rinkoje tam tikras paslaugas galima nupirkti pigiau, vis tiek perkama ten, kur kainuoja brangiau.

 

Sakyti, kad tai tokia valstybės politika – neapsiverčia liežuvis. Valstybė – tai mes visi ir nė vienas nenorėtume už paslaugas permokėti. Deja, Vyriausybė elgiasi arogantiškai ir ne tik už šilumos kainas didesnę naštą užritina, bet dar ir giriasi, kad taip elgtis teisingiausia.

 

Tokia situacija susiklostė elektros energijos sektoriuje. Elektros jungtys su kaimynais – gerai, tačiau elektros galios rezervą privalome užsitikrinti patys, čia, Lietuvoje, savo elektrinėse.

 

Kokiose konkrečiai – Vyriausybės teisė rinktis. Piliečius gerbiančios valstybės politika turėtų būti nukreipta į paslaugos kokybę ir mažiausią kainą. Deja, Lietuvos Vyriausybė pasuko protekcionizmo keliu – galios rezervo paslaugą nusprendė pirkti iš valstybės įmonei priklausančios Lietuvos elektrinės.)

 

Na tai kas, kad Lietuvos elektrinėje gaminama elektra gerokai brangesnė nei termofikacinėse. Skaičiai iškalbingi: Vilniaus, Kauno ir Panevėžio termofikacinių elektrinių, galinčių pilnai padengti galios rezervo poreikį, pastovieji kaštai – 14 mln. € per metus. Tuo tarpu Lietuvos elektrinės pastovieji kaštai VKEKK vertinimu, per metus sieks 50,7 mln. €. Papildomas komentaras nereikalingas.

 

Vietoj to, kad Vyriausybė elektros galios rezervo paslaugą pirktų iš termofikacinių elektrinių ir už tai mokėtų gerokai mažesniu tarifu, aukščiausioji vykdomoji valdžia nusprendė elektros rezervą pirkti iš Lietuvos elektrinės, kuri sėkmingai šildo ne žmonių butus, o ežerą. Beje, tuo pačiu sprendimu dar ir suteikė pretekstą sostinės šilumos ūkį išsinuomojusiai UAB „Vilniaus energija“ bedarbių gretas papildyti šimtu žmonių.

 

O energetikos ministras Rokas Masiulis net nesibodi pasakyti, kad tai – privataus sektoriaus darbuotojai, tarsi jie nebūtų valstybės piliečiai, politikų rinkėjai.

Matyt ministrui svarbi tik valstybės tarnautojų nedarbas, kuris pastariesiems mažiausiai grėsmingas.

 

Ar ir toliau trumparegišką, socialinių pasekmių negebančią įvertinti Vyriausybės politiką mėginsime pateisinti dangstydami energetikos ministro R. Masiulio prasimanymu, neva „2012 metais visi gamintojai buvo informuoti, kad nuo 2016 metų kvotų nebus“ (R. Masiulio citata TV laidoje „Dėmesio centre“)?

 

Nežinau, kokiais „atvirlaiškiais“ tokia informacija buvo išsiųsta šilumos gamintojams (ir ar apskritai buvo), tačiau tikrai žinau, kad jokio oficialaus Vyriausybės sprendimo, nuo 2016 metų naikinti termofikacines elektrines, nebuvo, o atsisakyti kogeneracijos, nesant tokios valstybiniu lygiu patvirtintos politikos, niekas nesiėmė.

 

Padėtis, į kurią Vyriausybė įstūmė termofikacines elektrines, jose dirbančius energetikos specialistus, iš darbo atleistus žmones ir su baime sąskaitų už šildymą laukiančius kauniečius, panevėžiečius, o ypač sostinės gyventojus, darosi grėsminga.

 

Sprendimas išklibino šilumos gamybos sektorių nesuteikęs laiko gamybos pokyčiams ir padarė aibę pažeidimų.

 

Vyriausybės priimtas sprendimas dengti visas energijos rezervo pastoviąsias sąnaudas ir pelną išskirtinai vienai įmonei, iškraipo konkurenciją rinkoje, pažeidžia eilę Energetikos ir Konkurencijos įstatymų nuostatų.