Jūratė Laučiūtė. Islamas geras? O musulmonai?

lzinios.lt 2016 01 20

Po pastarųjų teroro išpuolių Prancūzijos musulmonai ėmėsi ryžtingų žingsnių, norėdami nuo islamo religijos nukreipti visuomenės pasipiktinimą musulmonais. Jie, pasak žiniasklaidos, pirmą kartą atvėrė savo mečečių duris kitatikiams prancūzams, vaišina ateinančiuosius arbata ir dėsto jiems islamo pagrindus pabrėždami jo taikingą charakterį.

lzinios.lt

Taikingas islamas? Neįtikino. Viena, islamo religija be jo išpažinėjų, be musulmonų būtų negyva, nereikėtų ir mečečių, o juk teroristai šaukia žudantys būtent Alacho vardu. Antra, mečečių svečiai vargu ar patys yra skaitę Koraną. Turės patikėti perpasakojimais, kuriuos jiems pateiks šeimininkai. O šie tikrai neskaitys tų Korano skyrių, kuriuose aiškinama, kaip doriems musulmonams dera elgtis su kitatikiais klaidatikiais. Nei gerumo, nei taikingumo ten nėra nė kvapo…

Tuo metu vaizduotė piešia nedidelę krikščionių bendruomenę Palestinoje prieš keliolika šimtmečių: į kraštą veržiantis šarvais kaustytų krikščionių riterių armijoms Kristaus karsto „vaduoti“, ji kviečia į savo kuklią katakombą riterių žudomus musulmonus ir aiškina, kiek daug meiles ir atlaidumo yra Kristaus mokyme…

 

Nerealu? Kodėl gi ne?

 

Deja, ir šitie, ir anie žudė Dievo vardu – kas Alacho, kas Kristaus. Krikščionių riteriai turėjo tikslą: vaduoti Kristaus karstą. Ką jie ten iš tikrųjų vadavo – pasiskaitykite istorijoje. Krikščionių Bažnyčia jau seniai atsiribojo nuo savo pernelyg uolių kunigų bei paprastų tikinčiųjų vykdyto kraujo praliejimo, kaip ir nuo raganų procesų. Šiandien ji savo konfesinius ginčus aiškinasi bei sprendžia diskusijose, o ne karo lauke ar žudydama iš pasalų. Vieni tai aiškina teigiamu civilizacijos poveikiu, kiti – krikščionių religijos ir pačių krikščionių „nuovargiu“.

 

Užtat tikrai dar nenuvargę tebėra musulmonai. Aršiai pliekiasi ne tik su „netikėliais“ Europoje, bet ir tarpusavyje, kaip Irano šiitai su Saudo Arabijos sunitais. Kodėl jie žudosi tarpusavyje, kodėl radikalieji islamistai sukėlė žudynes musulmoniškoje Indonezijoje? Alachas žino…

 

Lengviau atsakyti į klausimą, ko siekia tie, kurie šiandien Alacho vardu lieja kraują Europoje. Sprendžiant iš radikaliųjų islamistų kalbų, taip siekiama islamizuoti Europą. Kad būtų greičiau, grabaliojamos, prievartaujamos hidžabais neprisidengusios moterys. Protu nesuvokiama, bet faktas: smurtaujančius musulmonus skatina ir vokiečiai, pradedant vienu Kelno katalikų bendruomenės kunigu bei Kelno mere, jų nuomone, tokį migrantų elgesį galėjo išprovokuoti pačių moterų elgesio ir ypač aprangos nesantūrumas.

Neva pačios prisiprašė…

 

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad vis daugiau vokiečių kritikuoja tokią poziciją, o ir Angela Merkel, kurios kvietimu Vokietiją ir kitas Europos šalis užplūdo migrantų masės, sulaukia vis aštresnės kritikos. Bet protestuotojų rankas, kojas ir liežuvius tebepančioja Europos Sajungos lyderių ir didžiųjų valstybių vadovų nuostata: po bet kokių musulmonų-radikalų teroro ir agresijos išpuolių pirmiausia ne aiškintis ir bausti kaltininkus, bet įtikinėti nukentėjusius žmones… terorizmu nekaltinti musulmonų. Tai vadinama siekiu „užkirsti kelią fašizmui“.

 

O ką turi galvoti artimųjų netekę žmonės, jei išpuoliai vykdomi šaukiant „Allachu Akbar“? Kaltinti kaimyno uošvę? Ar tiesiog maldingai sudėti rankas: tokia neva yra Dievo valia? Atsiprašau, kokio, kurio Dievo?

 

Politkorektiška vadinama aukščiausios valdžios atstovų pozicija tampa neformaliu, tačiau cenzūrai tolygiu antsnukiu žiniasklaidai ir pančiais policijai. Maža to, tokia pozicija dezorientuoja visuomenę, versdama ją bevale ir bejėge mase – masalu bei pagunda teroristams, o kita vertus, provokuoja „dešinįjį“ radikalizmą. Šis, prasidėjęs kaip natūrali savigyna prieš ne(be)kontroliuojamus migrantus, valdžiai ir toliau bejėgiškai vapant apie toleranciją, gali peraugti ir į atsakomuosius, jau smurto veiksmus (tai, beje, ir įvyko Kelne, kur buvo sumušti keli imigrantai).

 

Europos migrantų politikos gairėms nubrėžti, ko gero, tiktų daugiau kaip prieš šimtmetį Oscaro Wilde“o suformuluota kontroversiška įžvalga: „Pasiaukojimą derėtų uždrausti įstatymu. Jis tvirkina tuos, dėl kurių aukojamasi”.

 

Šiaip ar taip, musulmonų dvasininkai ir musulmonų bendruomenių lyderiai tikrai labiau nusipelnytų tolerancijai ir savitarpio santarvei, jei, užuot mokę „gerojo“ islamo pagrindų prancūzus ir kitus „kitatikius – nutylėdami, beje, tuos teiginius, kurie aršiuosius Korano „skaitytojus“, islamo išpažinėjus, įkvepia žudyti, – kreiptųsi į savo musulmonų bendruomenę ir ryžtingai, nedviprasmiškai aiškiai pasmerktų tuos, kurie žudo žmones Alacho vardu.

 

Laikas pagaliau atskirti ožius nuo avelių, žudikus nuo aukų, atskirti, kam atpildas – bausmė, o kam – užuojauta ir pagalba!