A. Kubilius, A. Sekmokas. Ar tikrai Lietuvos Vyriausybė nepadeda statyti Astravo AE?

delfi.lt 2016 01 21

Po to, kai praėjusių metų pabaigoje Kremliaus propagandos kanalai paskelbė, kad Astravo atominės elektrinės (AE) statyba Lietuvos ir Vilniaus pašonėje jau yra suderinta su Lietuvos Vyriausybe, ir opozicija keletą kartų žodžiu ir raštu paklausė – ar tai nėra tiesa, iš Premjero ir energetikos ministro išgirdome daug kartų pakartotą patikinimą, kad tai nėra tiesa.

delfi.lt   Š. Mažeikos nuotr.

Dar daugiau, kai raginame Vyriausybę padaryti viską, kad šis Lietuvai gręsiantis geopolitinis, ekologinis ir energetinis monstras iš viso nebūtų statomas arba negalėtų veikti, nes jis gali veikti tik panaudodamas Lietuvos elektros energetikos sistemą, iš Vyriausybės išgirsdavome patikinimus, kad Vyriausybė to ir sieks.

Energetikos ministras Rokas Masiulis, apsisaugodamas nuo opozicijos ir sunerimusios visuomenės klausimų, pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat skelbia mantrą, kad nebus perkama elektra iš Baltarusijoje statomos nesaugios Astravo atominės elektrinės. Ministras, kad jo pastangos sustabdyti Astravo AE statybą atrodytų rimčiau, kreipėsi net į kolegas Baltijos šalių energetikos ministrus, kad ir jie įsipareigotų nepirkti Astravo AE pagamintos elektros. Intencijos atrodo gražiai, bet ar tokias gražias intencijas, Lietuvai ir toliau veikiant su Baltarusija ir Rusija vieningoje BRELL sistemoje, galima realizuoti Lietuvoje? Ar jos nėra skelbiamos tik tam, kad Lietuvos visuomenė būtų nuraminta, nors ir ministras, ir energetikos ekspertai žino, kad nesiimant esminių politinių ir techninių žingsnių Lietuva bus priversta tą Astravo elektrą pirkti ir tokiu būdu savo pinigais susimokėti už energetinę nelaisvę ir ekologinę bombą savo pašonėje?

Praėjusių metų spalį Vyriausybė savo nutarimu panaikino elektros gamybos kvotas kogeneracinėms elektrinėms Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje, o AB „Lietuvos energijos gamyba“ nusprendė demontuoti 5 ir 6 elektros gamybos blokus Elektrėnuose. Tai lemia, kad ateityje Lietuvos elektros gamybos rezervai sieks tik kiek daugiau nei 1000MW galios, kai didžiausias poreikis yra beveik 2000MW. Tai reiškia, kad mes nebegalėsime pasigaminti tiek elektros, kiek jos sunaudojame, ir būsime priversti ją importuoti.

Daug kas galvoja, kad pastačius „Nord Balt“ kabelį į Švediją galėsime importuoti ir pirkti pigios švediškos elektros tiek, kiek mums jos reikia. Tai būtų labai gerai, bet dėl riboto jungties pralaidumo jos nebus labai daug ir dar koją jos importui gali pakišti ta pati Astravo AE, kurios elektra, neribojama didelio pralaidumo jungčių, kokios BRELL sistemoje šiuo metu jungia Baltarusiją ir Lietuvą, tiesiog „užkimštų“ visą Lietuvos elektros sistemą ir joje tiesiog neliktų vietos „švediškai“ elektrai.

Kalbėti, kad nepirksime Astravo AE pagamintos elektros, yra apgaulinga. Būtent Astravo elektros nepirkti neįmanoma, nes nėra filtrų, kurie ją atskirtų nuo kitose Rusijos ar Baltarusijos elektrinėse gaminamos elektros. O jeigu būtų bandoma biržoje nepirkti visos elektros iš Baltarusijos, tai tiek Baltarusija, tiek Rusija galėtų apskųsti Lietuvą pagal Pasaulio prekybos organizacijos taisykles ir ne tik laimėtų ginčą, bet ir būtume įpareigoti pirkti tokią elektrą ir atlyginti pareikalautą žalą.

Astravo AE pagamintą elektrą galime palyginti su kontrabandinėmis cigaretėmis, kurių, tuo atveju, jei neturėtume sienų apsaugos ir muitinių, būtų pilna mūsų rinka. Norint apsisaugoti nuo tokių cigarečių, juk nepakanka tik sakyti, kad nepirksime kontrabandinių cigarečių. Apsisaugoti galima tik neįsileidžiant jų per sieną. Jei kontrabandiniai kvaišalai stabdomi prie sienos muitinėse, tai ir elektrai reikia panašių muitinių. Tokią muitinių funkciją elektros reikaluose atlieka technologiniai įrenginiai – konverteriai arba fazės keitikliai. Jie realiai riboja elektros srautų perdavimą iš vienos šalies į kitą, o technologinė elektros srautų kontrolė tarptautinėmis taisyklėmis nėra draudžiama.

Tik kontroliuodami elektros srautus iš Baltarusijos, realiai nepirksime Astravo atominėje pagamintos elektros. Rizika, kad Astravo elektra mus pasieks per Latviją, yra menka, nes tokį elektros srautų perdavimą ribotų labai nedideli tų šalių elektros linijų pralaidumai, jungiantys jas su Baltarusija. Įrengę tokią elektros srautų kontrolę savo pasienyje, tokiu būdu kontroliuodami ir neįleisdami elektros srautu iš Astravo AE ir visos Baltarusijos, mes apsaugotume savo elektros sistemą nuo tokios „nešvarios“ elektros ir neturėtume prievolės ją pirkti. Taip mes nefinansuotume ir Astravo AE. Tuo pačiu sudarytume didelių kliūčių šio Lietuvai labai pavojingo projekto realizavimui.

Tuo tarpu apie Energetikos ministerijos tokius veiksmus, kurie galėtų apsaugoti Lietuvą nuo šių grėsmių, visiškai nieko negirdėti, tačiau matome jos darbus, kurie rodo visiškai priešingą kryptį.

Nesenai Europos komisija paskelbė Bendro intereso projektų sąrašą. Jam Lietuva pateikė net penkis projektus. Trys iš jų išskirtiniai. Tai – aukštos įtampos elektros linija iš Visagino į Kruonį, Kruonio HAE gamybinių pajėgumų didinimas ir aukštos įtampos elektros linija iš Kruonio į Alytų. Elektros linija Visaginas–Kruonis tarnautų importuotos į Lietuvą Astravo AE elektros perdavimui į Kruonį. Kruonio HAE pigesnė naktinė elektra būtų kaupiama, o linija Kruonis – Alytus leis elektrą sukauptą Kruonyje dieną, kai ji brangesnė, parduoti Lenkijoje. Elektros reeksporto į Lenkiją planus patvirtina ir Vyriausybės atsakymas Baltarusijos valdžiai, kad jie galės pasinaudoti Kruonio HAE komercinėmis sąlygomis.

Taigi Lietuvos valdžia už ES lėšas žada stiprinti elektros linijas, kurių reikia Kremliuje suplanuotos Astravo AE statytojams, kad galėtų čia pagaminta elektra ne tik „užkimšti“ Lietuvą, bet ir šia elektra prekiauti visoje Europoje, o Lietuvos valdžia garsiai sako, kad tokios elektros Lietuva nepirks, nors patyliukais žino, kad negales nepirkti. O tai, ką patyliukais galvoja, kartais garsiai ir pasako.

Štai ministras R. Masiulis dar gruodžio pradžioje vienoje iš „Žinių radijo“ laidų paklaustas apie mūsų valdžios planus, tiesiai pasakė, kad iš Astravo AE Lietuva tikisi uždirbti: „R.Masiulis: Jei iš tiesų ta [Astravo atominė] elektrinė bus statoma, mes tada galėsim įvesti importo tarifą ir lygiai taip pat [kaip Suomija] iš to uždirbti“ (visą ministro interviu galite pasiklausyti čia).

Kovoti prieš Kremliaus geopolitinius planus paversti Lietuvą dar viena potencialia Černobylio zona nėra paprasta ir lengva. Tam reikia valstybinės sąžinės, politinės valios ir pilietinės drąsos. Dažniausiai tai nebūna ir labai populiaru, nes Kremlius turi daug propagandos instrumentų ir Lietuvos viduje.

Belieka paklausti, ar ši valdžia tokios drąsos turi, ar vardan neaiškaus uždarbio ir tariamų Kremliaus politinių asmeninių malonių statys mus visus į branduolinės avarijos pavojų? O gal dabartinei valdžiai visai nesvarbu, kad Neris, o toliau ir Nemunas per ateinančius dešimtmečius plukdys pro Vilnių ir Kauną vandenis, kurie naudojami atominių reaktorių Astrave aušinimui, nes svarbu tik artimiausi rinkimai, kuriuose Kremlius padės išlaikyti tariamą dabartinės valdžios populiarumą?