A. Kubilius. Būtina konkrečiais veiksmais įrodyti, kad Astravo atominė elektrinė negalės naudotis Lietuvos elektros sistema

tsajunga.lt 2016 02 01

Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius penktadienio interviu „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ komentuodamas Astrave vykstančias atominės elektrinės statybas pabrėžė, kad būtina labai aiškiai pasakyti, jog ši elektrinė negalės naudotis Lietuvos elektros sistema, o tą sakymą būtina palydėti labai konkrečiais veiksmais.


„Reikia pradėti statyti vadinamuosius dažnio keitiklius prie sienos, nuolatinius srovės intarpus ant tų magistralinių linijų, kurios jungia Lietuvą su vadinamąja rusiška BREL sistema. Tai labai aiškiai parodytų, jog tie, kas planuoja statyti atominę elektrinę Astrave, neturėtų jokių iliuzijų naudotis Lietuvos elektros sistema. Tą galima daryti dabar šalia visų kitų veiksmų, kovų tarptautinėse arenose dėl to, kad elektrinė statoma pažeidžiant visas tarptautines aplinkosaugos konvencijas“, – sakė A. Kubilius.


Jį taip pat stebina nervinga valdžios reakcija į prezidento Valdo Adamkaus, Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio bei trijų politinių partijų vadovų pasirašytą pareiškimą šalies valdžiai Astravo atominės elektrinės klausimu.
„Kai tame penkių asmenų pasirašytame pareiškime buvo konkrečiai įvardyta, kad reikia įgyvendinti tuos techninius projektus, reakcija buvo kažkokia labai nervinga. Ir čia pati valdžia turi paaiškinti, kodėl jie taip nervingai reaguoja – ar tai yra tik propaganda, ar už to stovi kokie nors didesni dalykai“, – teigė A. Kubilius.


Pasak opozicijos lyderio, gali būti, kad Kremlius siekia spausti Lietuvos valdžią, kad ši neprieštarautų Astravo atominės elektrinės statyboms.


„Kad Kremlius gali gąsdinti, gali spausti, gali grasinti kažkokiomis ekonominėmis sankcijomis – tai yra akivaizdu. Tad klausimas, ar užteks politinės valios, ar užteks valstybinio požiūrio atlaikyti tą spaudimą ne tik žodžiais, bet ir labai konkrečiais veiksmais, ir Kremliui, ir Astravo statytojams parodyti, kad jie savo šių planų Lietuvos sąskaita negalės įgyvendinti“, – komentavo opozicijos lyderis.

Visas interviu – pridedamas.


Raigardas Musnickas: Taip kaip naujaisiais metais nuotaikos?


Andrius Kubilius: Nuotaikos tokios pat – niekas kol kas nepasikeitė. Valdžia ta pati, dirba prastai.


R. Musnickas: Nieko gero ir šiemet nenorite pasakyti?


A. Kubilius: Nematom, nematom kol kas nieko gero.


R. Musnickas: Supratau. Tad pabandykime apie aktualijas pasikalbėti, daug jų yra ir iš užsienio, pranešimų nemažai ir apie pabėgėlius, apie tai, kad šalys, kurios buvo iniciatorės pabėgėlių klausimu – Vokietija, šalys nebesusitvarko, pabėgėliai nebenori likti tose šalyse. Pabėgėliai palieka Vokietiją. Ministras L. Linkevičius svarsto, ar atlaikys Šengeno zona, nes šalys viena nuo kitos atsitveria sienomis. Kaip jūs matote problemą?


A. Kubilius: Turbūt kažko ypatingai naujo nepasakysiu, matome iš tikrųjų tą nuotaikų pasikeitimą. Jeigu kai kurios šalys iš pradžių demonstravo perteklinį entuziazmą – tik važiuokite, visus priimsime – ir demonstravo ypatingą rūpestį bei priėmimo kultūrą, turiu omeny pirmiausia Vokietiją ar Švediją, tai dabar tos nuotaikos yra pasikeitusios. Matėme visokių įvykių ir per Naujųjų metų naktį, ir pan. Tai man atrodo, kad artėjama prie kažkokio gal racionalesnio požiūrio, kai emocijų bus mažiau tiek tose šalyse, kurios to entuziazmo rodė per daug, tiek tose šalyse, kurios gal baiminosi. Kalbant apie Europą, bandau būti optimistas. Europa vystosi nuo vienos krizės prie kitos. Kiekvieną krizę patenka tarsi į didelę bėdų bedugnę, bet vėliau pradeda ieškoti reikalingų sprendimų ir gimsta europinė politika – taip buvo su 2008–2009 m. pasauline krize, tuomet gimė bankų sąjunga, iš to gimė fiskalinės drausmės tvarka, taip dabar turėtų gimti žymiai griežtesnė tvarka, kaip Europos Sąjunga prižiūri savo sienas.


Dabar toks paradoksalus vaizdas. Po tos pirmosios pabėgėlių bangos, šalys entuziastės pradėjo galvoti, kad gal reikia atsiriboti nuo kaimynų. Net ir Vokietijoje gali išgirsti visokių nuomonių… Kitaip sakant, toks vaizdas, kad Europa atsisako visų besienių Šengeno taisyklių – toks spontaniškas veiksmas. Bet kai visi pradės kontroliuoti savo sienas, vėlgi ateis paprasta mintis, kad gal užtenka žymiai geriau kontroliuoti tik pačias išorines sienas. Jeigu kažkas nesusitvarko, kyla abejonių, ar Graikija sugeba susitvarkyti, tai gal užtenka prie Graikijos pastatyti gerą tvorą ir bus mažiau problemų. Bet tenka girdėti ir naujų pasiūlymų, vakar teko girdėti, tik nespėjau įsigilinti, kad Olandija, kuri pirmininkauja Europos Sąjungai, pasiūlė griežtai prižiūrėti keltų ir laivelių plaukimą iš Turkijos Graikijos link, siunčiant visus tuos laivus su pabėgėliais atgal. Tai, matyt, gimsta visų toks racionalesnis supratimas, kad reikia prižiūrėti tas sienas žymiai griežčiau.


R. Musnickas: O kas nors iš šios istorijos trins rankomis ir sakys, kad Europa nesusitvarkė ir tai vėl bus tam tikru pretekstu kreivai žiūrėti į Europą ir aiškinti, kad Europa byra, kad ji nevienalytė, kad ji bandė parodyti savo vertybes ir neparodė, ir t.t.


A. Kubilius: Na, Europa visada yra tokia truputį chaotiška organizacija – ji nėra nei federalinė valstybė, bet nėra ir Jungtinės Tautos. Joje tos naujos politikos gimsta iššūkių akivaizdoje. Be abejo, dabar Europai metas nėra lengvas, vienoje pusėje pabėgėliai, kitoje pusėje – Britų referendumas, visokių kitokių dalykų pilna. Bet aš tikrai nebūčiau pesimistas, kad Europa nesusitvarkys ir tų problemų nepradės spręsti racionaliau. Kitas dalykas, mes esame paskendę tokiose artimiausio laikotarpio problemose – kaip suvaldyti tuos pabėgėlių srautus, statyt tvorą ar ne, jeigu kas pastato, tai ar čia jie gerai padarė, ar ne. Bet šiek tiek atslūgus toms kasdienybės įtampoms, reikės sugebėti pasižiūrėti plačiau ir toliau. Iš tikrųjų ir Lietuvoje nėra tų diskusijų daug. Tas faktas, kad pasaulyje yra apie 60 mln. pabėgėlių. Tas faktas, jog daug kas prognozuoja, kad Vidurio Rytai, iš kurių dabar tie pabėgėliai atbėga, dar ilgą laiką nebus stabilūs ir ramūs, ir grius valstybių daugiau nei Sirija ar Libija, iš ten bus daug pabėgėlių. Kiti projektuoja, kad pajudės Vidurio Afrika, kai jos ekonomika leis atsirasti vidurinei klasei, kuri galės finansuoti savo emigraciją, ne pabėgimą, o emigraciją. Tad daug kas prognozuoja, kad XXI a. bus didelio ir pakankamai chaotiško tautų kraustymosi amžius.


R. Musnickas: Gerai, dar šiek tiek prie artimesnio užsienio – prie mūsų sienos, Astravo elektrinė atominė, jos problematika irgi pastarųjų dienų akiratyje. Tėvynės sąjunga čia inicijuoja įvairiausias diskusijas, raginimus visoms politinėms partijoms susitarti dėl to, ką daryti su Astravu, kaip reaguoti į statybas ir ką daryti su elektros energija, kurią ruošiasi pardavinėti ir mums. Kaip jūs galvojate, partijos susitars šiuo klausimu ar ne?


A. Kubilius: Aš tikiuosi, nors dabar po to garsaus pareiškimo, kurį pasirašė ir Valdas Adamkus, ir Vytautas Landsbergis, ir trys partijos: konservatoriai, liberalai ir valstiečiai, – tai valdžios reakcija buvo labai keista, labai nervinga, gal standartinė, propagandinė. Kaip paprastai, jei dabartinei valdžiai iškeli kokią nors problemą, tai ji pasako, kad „jūs patys konservatoriai jas ir sukūrėt“. Tai toks tuščias propagandinis šūvis ir kartais tai propagandai valdžiai lengvai pasiduoda.
Tikimės, kad apsiramins šiek tiek ir galbūt bus galima racionaliau kalbėti, nes iš tikrųjų Lietuva gali ir turi imtis labai konkrečių veiksmų, kuriais būtų padaryta viskas, kad Astravo elektrinei pradėti veikti būtų ne taip paprasta. Reikia atsiminti, kad Astravo elektrinės planuotojai pradėjo ją statyti planuodami elektros energiją tiekti Lietuvos rinkai ir per Lietuvą – tolesnėms valstybėms. Antras dalykas, kurį svarbu suprasti, šios elektrinės planuotojai ketina jos veiklai naudoti Lietuvos elektros sistemą, be kurios panaudojimo ji nelabai galėtų pradėti veikti.
Tad mes siūlome labai aiškiai pasakyti, kad ji negalės naudotis Lietuvos elektros sistema, o tą sakymą reikia palydėti labai konkrečiais veiksmais. Reikia pradėti statyti vadinamuosius dažnio keitiklius prie sienos, nuolatinius srovės intarpus ant tų magistralinių linijų, kurios jungia Lietuvą su vadinamąja rusiška BREL sistema. Tai labai aiškiai parodytų, jog tie, kas planuoja statyti atominę elektrinę Astrave, neturėtų jokių iliuzijų naudotis Lietuvos elektros sistema. Tą galima daryti dabar šalia visų kitų veiksmų, kovų tarptautinėse arenose dėl to, kad elektrinė statoma pažeidžiant visas tarptautines aplinkosaugos konvencijas. Bet štai labai konkretus veiksmas, kurį Lietuvai reikės padaryti, nes jau yra priimti sprendimai, kad Lietuva persijungs iš tos rusiškos sovietinės sinchronizacijos sistemos į europinę. Tam reikės tų keitiklių, bet juos reikia pradėti statyti dabar, o ne po kurio laiko.


R. Musnickas: Bet ar tai paveiktų statybas tenai? Antras dalykas, kodėl to negalima padaryti, kodėl dabartinė valdžia tyli apie tai, kaip bus panaudojami mūsų pajėgumai Astravui? Ir jeigu sakote, kad viskas yra taip paprasta, tai gal anksčiau buvo galima tai padaryti?


A. Kubilius: Keli dalykai. Pirmas dalykas, man sunku pasakyti, kodėl valdžia, pasakiusi kai mes pradėjome klausinėti, ar bus leidžiama naudoti Lietuvos elektros sistemomis, ar bus leidžiama pardavinėti elektrą – ir premjeras, ir ministras drąsiai atsakė, kad ne, nebus nieko, Astravo statytojai turi žinoti, kad nebus perkama elektra ar leidžiama naudotis elektros sistemomis. Bet kai tame penkių pasirašytame pareiškime buvo konkrečiai įvardyta, kad reikia įgyvendinti tuos techninius projektus kaip keitiklių statyba, tai reakcija buvo kažkokia labai nervinga. Ir čia pati valdžia turi paaiškinti, kodėl jie taip nervingai reaguoja – ar tai yra tik propaganda, ar už to stovi kokie nors didesni dalykai…


R. Musnickas: O kokie čia didesni dalykai gali už to stovėti?


A. Kubilius: Aš kaip tik noriu prie to pereiti. Dar gruodį mes pradėjome reikšti savo susirūpinimą dėl Lietuvos valdžios visų veiksmų ir planų po to, kai perskaitėme vienoje iš Kremliaus propagandos priemonių, interneto portale regnum.ru, tokią žinią, kad Maskva, Rosatomas yra viską sutaręs ir suderinęs su Lietuvos valdžia dėl Astravo atominės elektrinės statybų ir kad Lietuva nepriekaištaus dėl ekologinių reikalų, kad leis naudotis elektros sistemomis, Kruonio elektrine, kad elektra bus siunčiama ir į kitas Europos valstybes. Mes į tokius pranešimus pažiūrėjome labai rimtai, pareikalavome, kad Vyriausybė paaiškintų. Vyriausybė pasakė, kad nieko to nedarys, tačiau lieka daug neaiškumų. Noriu pasakyti tik tiek, kad, be abejo, Kremlius ir tas pats Rosatomas tikrai nesidžiaugs pamatęs, kad Lietuva pradės įgyvendinti tai, ką mes siūlome ir kas išdėstyta tame pačiame V. Adamkaus ir V. Landsbergio pareiškime. Aš nežinau, ar mūsų valdžia turi to atsparumo atsilaikyti prieš Kremliaus spaudimą. Tą pamatysime pačiu artimiausiu metu. Šioje vietoje bus labai aišku. Jeigu yra pasiduodama Kremliaus spaudimui, jeigu yra atsisakoma įgyvendinti tuos projektus, apie kuriuos kalbame, tai turėsime galvoti, kad čia Kremlius sugeba pasiekti to, ko nori.


R. Musnickas: Tai koks čia spaudimas gali būti, koks interesas su Rusija turėti reikalų šiuo klausimu ar čia kokie nors paslėpti dalykai, kurių mes nežinome?


A. Kubilius: Na, pirma, tą elektrinę stato Rosatomas visiškai Lietuvos pasienyje ir akivaizdžiai taikydamasis ir į Lietuvos rinką, ir į tas jungtis, kurias dabar Lietuva turi, kurios jungia mūsų elektros sistemą su Švedija ar Lenkija, ir per tas jungtis pardavinėti elektrą į kitas rinkas. Tai, ar Kremlius turi įrankių paveikti dabartinę valdžią tam, kad ji neprieštarautų jų planams, aš manau, kad galima spėlioti. Bet kad Kremlius gali gąsdinti, gali spausti, gali grasinti kažkokiomis ekonominėmis sankcijomis – tai yra akivaizdu. Tad klausimas, ar užteks politinės valios, ar užteks valstybinio požiūrio atlaikyti tą spaudimą ne tik žodžiais, bet ir labai konkrečiais veiksmais, ir Kremliui, baltarusiams bei Astravo statytojams parodyti, kad jie savo šių planų Lietuvos sąskaita negalės įgyvendinti. O jei jie to negalės įgyvendinti, tai kainuos jiems papildomus milijardus, nes turės statytis papildomas jungtis Baltarusijos viduj, sujungti Molodečną su Minsku – štai kur yra jų problema. Ir tada kils klausimas, ar jiems apsimoka tokią elektrinę statyti.