Kazimieras Šliužas. Pleistriukas pratrūkusiai vočiai

lzinios.lt 2016 02 24

Savaitė tik prasidėjo, o eteris jau perkrautas viena kitą lenkiančių, nežinia ką žadančių naujienų: partija nurodė jaunam savo nariui užimti sveikatos ministro postą; šiam dar neklestelėjus į aukštą kėdę, ministerija suskubo paskelbti raganų ir raganių medžioklę – licencijuoti netradicinės medicinos atstovus.

lzinios.lt nuotr.

Neva šie nugydantys, lyg visko nebūtų ir tradicinės medicinos laukuose. Tarsi nebūtume turėję tautinio paveldo puoselėtojų, šviesaus atminimo žolininkių Eugenijos Šimkūnaitės, Filomenos Taunytės ar kitų, dar esančių tarp mūsų.

 

Medicinos reikalai, kitu laiku galėję sukelti nemenkų diskusijų, iškart buvo nustumti į trečią ar ketvirtą planą ilgai brandintos ir dėsningai pratrūkusios švietimo voties. Senais gerais laikais panašiais skausmingais atvejais padėdavo paprastos medicinos priemonės: patepi votį „ichtiolu“ ar „višnevskiu“; ir gera; nepadeda – išpjauni, paskui patepi jodu arba briliantine žaluma, apvynioji tvarsčiu, kad kiti nematytų. Ir po tokios dezinfekcijos bėdos kaip nebūta!

 

Dabar laikai nebe tie, o pleistriukas, vadinamas derybomis, ligą tik apsunkins. Jei pats organizmas nesusidoros, lauk viso kraujo užkrėtimo. Panašus procesas jau vyksta. Derybų pleistriuku bandyta užklijuoti ir rudeninį įspėjamąjį švietimo darbuotojų streiką, dar prieš priimant šių metų valstybės biudžetą. O biudžeto projekte visada randasi svarbesnių dalykų.

 

Kadaise buvo paplitusi širdinga dainelė, tegul ir socialistiniu realizmu atsiduodanti: „Vai ačiū, mokytojau, tau, kad aš dainuoju ir skaitau, kad meilę užkrėti širdy ir į žvaigždžių kelius kvieti.“ Skaityti, skaičiuoti jau, ačiū, mokame, tam lyg ir mokytojų nereikėjo, mylėti – vis kaip nors. O štai dėl kosmoso – kaip kas ką supranta. Išskrenda jaunimėlis į tolimus kraštus, kiti ieško kitų kelių į žvaigždes, o suradusieji traukia duetus televizijos projektuose. Dar kiti kuria Lietuvą garsinančius kosminius projektus. Bet kuriuo atveju – už visa tai ačiū pirmiausia Tau, Mokytojau. Ir už kitų, neatradusiųjų kelių į žvaigždes, išmokymą kantriai darbuotis Tėvynei, tegul ir pavydžiai dairantis, lyginant tai, kaip savo piliečiais geba rūpintis kitos valstybės.

 

Siūloma įvairių būdų, kaip pagerinti mokytojo, pirmojo profesionalo, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogelio ateitis, būtį. Pirmiausia, žinoma, – taupyti. Lyg nebūtų užtektinai sutaupyta uždarant mokyklas dėl nepakankamo moksleivių skaičiaus ar 36 proc. nurėžiant algas mokytojams per krizę. Kiti siūlo taupyti, patalpas mokyklose išnuomojant komercinėms struktūroms. Tokiam taupymui ribų nebus. Gal iš tikrųjų užtektų palikti po vieną mokyklą apskrityse ir rajonuose, kai tik mokinių liks mažiau negu mokytojų, tačiau daugiau tų buvusių mokinių, kurie savo mokytojus moko, kaip reikia mokyti, kaip darbo planus rašyti ir kiek kartų per trimestrą ekskursijose dalyvauti.

 

Kiti ragina paprasčiausiai skirti iš biudžeto tiek, kiek mokytojams reikia. Tai vadinama politine savireklama, nors vargu ar švietimas yra ta sritis, kurioje reikėtų ieškoti galimybių kuo daugiau sutaupyti. Juk tai investicija į valstybės ateitį. Kai ji teverta 350–600 eurų kiekvienam asmeniui per mėnesį, beviltiška tikėtis geidžiamos grąžos netolimoje ateityje.

 

Tegu švietimo darbuotojai gaus geidžiamus papildomus 18 mln. eurų. Valstybės mastu tai nėra kosminė suma – juk galima paskelbti naują krizę ir 10–15 proc. sumažinti algas kitiems biudžetininkams, pažadėjus kompensuoti geresniais laikais. Tik bėda, kad jie, tie geresni, vis primena vaivorykštę, o valdininkų saulėlydžius nė nesutemus keičia saulėtekiai.

 

Sunkiai tikėtina, kad ir radus biudžete švietimo darbuotojams reikalingą sumą jų pajamos grįš į ikikrizinius laikus, nes retai kuriam, išskyrus teisininkus, įstatymų leidėjus ir valdininkus, jos irgi grįžo. Varganas gyvenimas jau ir mokytojus išmokė papildomai užsidirbti prastesnio darbo sąskaita – nepersistengus pamokose, daugiau erdvės korepeticijai.

 

Tegul švietimo darbuotojams pasiseks, ir jie vėl galės patenkinti grįžti į tas 200 ar 300 mokyklų. Pavyzdys užkrečia, ir tie, kurių rankose yra sprendimo galia, tai supranta. Mokytojas jiems jau ne baubas, kuris gali už nepažangumą nubausti dvejetu ar kuolu. Pamaloninus jį, su savo reikalavimais grįš medikai, kurių rūstybės privengia kiekvienas. O jeigu vėl apsireikš pikti, tegul ir basi policinkai? Su tais jau nė kelyje susitarti nepavyksta, už atkištą dvidešimtinę baudžia.

 

Įstatymų leidėjai ir valdininkai, nusprendę, kad dėl savo darbo kokybės yra verti pirmieji pasirūpinti ikikrizine gerove, prastokai kurpia reformas, jei žmonės traukia arba į mitingus, arba ir daug toliau.