Pastatyti Putiną į vietą

vz.lt 2016 03 02

Bent šešios krizės tapo išbandymu Europos stabilumui: karo Sirijoje sukeltas chaosas regione, galimas Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos, nuo Antrojo pasaulinio karo nematyto masto pabėgėlių antplūdis, neišspręsti finansiniai sunkumai, Rusijos ekspansionizmas ir nacionalizmo grįžimas į pagrindines politikos sritis.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sąmoningai sustiprino mažiausiai keturias iš šių krizių. Be avantiūrizmo Ukrainoje, jis įleido obstrukcionizmą į Europos politinę veiklą, palaikydamas populistines ir euroskeptiškai nusiteikusias partijas, eskalavo konfliktą Vidurio Rytuose, vykdydamas karinę intervenciją Sirijoje, ir dėl to apsunkino pabėgėlių krizę. Europa privalo suvokti V. Putino keliamą grėsmę ir pasipriešinti jo agresijai.

 

Per Europą besiritančią nacionalizmo bangą išties iš dalies pakurstė kraštutinių dešiniųjų politinėms partijos Rusijos skiriamas finansavimas. Šių partijų iškilimas sutrukdė Europai parengti kolektyvinį atsaką į pabėgėlių krizę. Jungtinėje Karalystėje V. Putinui palanki Nepriklausomybės partija vis kanda ministrui pirmininkui Davidui Cameronui, todėl vyriausybė atsisako įsipareigoti priimti tokį pabėgėlių skaičių, kuris pagrįstai priklausytų Britanijai. Panašių sumetimų vedina sienas uždarė ir Švedija, reaguodama į sparčiai kylantį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Švedijos demokratų partijos populiarumą. Tokie apgailėtini skaičiavimai plinta visame žemyne.

Tuo tarpu V. Putinas pakirto tarptautinės bendruomenės pastangas susitarti dėl konflikto Sirijoje – pagrindinės pabėgėlių krizės priežasties – politinio sprendimo. Rusijos parama Sirijos vyriausybei puolant Alepo miestą suardė taikos procesą, kuris priklauso nuo pasaulinių žaidėjų, regioninės valdžios ir vidutiniškų opozicijos pajėgų, kurias bombarduoja V. Putinas, bendradarbiavimo.

Jungtinių Tautų duomenimis, vasario 15 d. mažiausiai 50 žmonių, tarp jų moterys ir vaikai, žuvo raketomis apšaudžius mokyklas ir ligonines šiaurinėje Sirijos dalyje. Prancūzijos vyriausybė pavadino šias atakas „karo nusikaltimais“, ir ne be reikalo. Rusija paneigė savo dalyvavimą, tačiau atakuotose vietose rasta Rusijoje pagamintų raketų fragmentų. Pagalbos organizacija „Gydytojai be sienų“ pareiškė, kad už išpuolius gali būti atsakinga tik Rusija arba Sirijos valdžia.

Negana to, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto duomenimis, dėl mūšių aplink Alepą perkelta apie 50 000 žmonių. Daugelis šių viltį praradusių sirų (tie, kurie neišgalėjo pabėgti anksčiau) patrauks Turkijos link ir gilyn į Europą.

V. Putinui tvirtinant, kad jis palaiko ugnies nutraukimą, Rusija ir toliau mėto bombas. Akivaizdu, kad jo žodžiais tikėti negalima – tai parodė ir Kremliaus veiksmai Ukrainoje. Kadangi Jungtinių Valstijų dėmesį šiuo metu atitraukė šalyje vykstanti prezidento rinkimų kampanija, Europos lyderiai vieni spiečiasi už durų, į kurias braižosi Rusijos meška. Laikas neatidėliojant imtis veiksmų.

Pirmiausia Europos šalių vyriausybės privalo skubiai padaryti galą finansavimui, kurį Rusija teikia politinėms partijoms Europoje. Jeigu prireiks, aiškinantis, kaip pervedamos šios lėšos, reikėtų prašyti pagalbos iš JAV centrinės žvalgybos valdybos. Ši veikla turi būti vykdoma tol, kol kanalai, kuriais Rusijos pinigai atkeliauja Europos partijoms, bus uždaryti galutinai.

Antra, ES privalo pasirengti įvesti sugriežtintas ekonomines sankcijas Rusijai. Visos šalys, įskaitant Rusiją, JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 2254, kurioje numatytas taikos Sirijoje užtikrinimo planas, įpareigotos nutraukti chaotiškus išpuolius prieš civilius. Jeigu Rusija nesilaikys savo įsipareigojimų, tai turėtų tapti postūmiu pritaikyti minėtąsias sankcijas.

Trečia, ES privalo bendradarbiauti su Turkija ir kitomis regiono valstybėmis, siekdama užtikrinti saugų prieglobstį Turkijos ir Sirijos pasienyje, į kurį traukia pabėgėliai iš Alepo ir kitų miestų. Nors tai gali būti susiję su tam tikra rizika, kitų patikimų alternatyvų nėra.

Galų gale Europa privalo liautis lengvinusi V. Putinui darbą ir laikytis kolektyvinio požiūrio į pabėgėlių antplūdį. Reaguojant į krizinę padėtį, būtina įsteigti Europos pasienio ir pakrantės sargybą, kuriai būtų pavesta padėti Graikijai tvarkytis valstybės pasienyje, o taip pat gelbėti naujai atvykusiųjų gyvybes ir tvarkyti jų srautus.

Taip pat ES turi skirti lėšų pagerinti sąlygas pabėgėlių stovyklose Jordanijoje, Turkijoje ir kitur, suteikdama jų gyventojams bent jau krislelį vilties, kad jie galės patenkinti būtiniausius poreikius. Be to, Europos lyderiai privalo sutikti priimti savo šalyse numatytą skaičių bėdoje atsidūrusių žmonių, leisdami pabėgėliams prašyti prieglobsčio ES tiesiogiai iš tų valstybių, kuriose jie šiuo metu gyvena.

George’as Sorosas buvo teisus, neseniai pareiškęs, kad didžiausią ilgalaikę grėsmę ES stabilumui kelia Rusija. Tačiau jis ir klydo, duodamas suprasti, kad ES lemta palūžti ir subyrėti nuo įvairių krizių, su kuriomis jai tenka susidurti, naštos. Atėjo laikas Europai pasireikšti, pasikinkyti savo ekonominę galybę ir, pasinaudojant ja, pastatyti V. Putiną į vietą.

Buvęs Belgijos ministras pirmininkas Guy’us Verhofstadtas yra Europos Parlamento narys ir Liberalų ir demokratų aljanso už Europą prezidentas.

Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2016 m.

www.project-syndicate.org