Vytautas Landsbergis. Kada vartosim tiesos žodžius?

lzinios.lt 2016 03 23

Baigiasi vienas įžūliausių agresijos ir neteisingumo spektaklių pastarojo meto Europoje. Tai Ukrainos Respublikos karės, pilotės Nadijos Savčenko „teismo“ farsas Rusijoje.

Vykstant realiam Rusijos-Ukrainos karui, kurio metu Rusija įsiveržė ginkluota jėga, okupavo ir aneksavo suverenią Ukrainos teritoriją, kariaujama tiesiogiai ir per samdinius kitose Ukrainos žemėse, N. Savčenko nėra tik rusų teroristų pagrobta ukrainietė, kurią pervežė per sieną ir po to apkaltino „sienos pažeidimu“. (Panašiai buvo pagrobtas estų pareigūnas). Ji yra tikra karo belaisvė; nors buvo paimta be ginklo, ji tebėra kariaujančios gynybinį karą šalies pilotė-karininkė.

Net jei ji būtų dalyvavusi tame susirėmime (pateikti faktai rodo kitą buvimo vietą ir laiką), kurio metu žuvo rusų žurnalistai, šiuos realiai apšaudė kiti Ukrainos (turbūt) kariškiai. Kažkodėl jie, tyčia ar atsitiktinai nukovę tuos karo dalyvius, rusiško „teismo“ nepersekiojami. Būtų pernelyg groteskiška išskirti kare, kas į ką šaudė, kaip asmeninį kriminalinį nusikaltimą.

Rusijoje viskas kraupiai groteskiška, bet pasaulis turėtų būti rimtesnis. Beje, ir Ukraina galėjo būti juridiškai preciziškesnė: karas, intervencija, judantis frontas, paimta (arba pagrobta) karo belaisvė. Paėmė Rusija, nes juk ten „teisia“. Laukiant, kol nuosprendis jai įsiteisės (!), jau užleidžiama principinė Kijevo pozicija: kalbama apie neteisėtumų virtinės būsimą „įsiteisėjimą“ sykiu su nuosprendžiu, tad smurto savivalės įteisinimą! Panašiai atrodė aukų palaikų priėmimas, net su padėka, iš „Boingą“ numušusių žmogžudžių rankų. Juk 298 žmones, tarp jų vaikus, nužudė ne (tik) tas karininkas nuspaudęs „Buko“ mygtuką ar svirtį. Didžiulė priešlėktuvinė sistema, ta proga išmėginta realiomis fronto sąlygomis, ir aukščiausia sankcija. Kaip M. Gorbačiovo Sausio 13-ąją. Kai politiniai advokatai sako – nereikėjo skristi per karo zoną – tai kaltas ir vėpsotojų pasaulis, ligi šiol droviai vengiąs įvardyti, jog mūsų akyse vyksta Rusijos-Ukrainos karas.

Ką gi, šiuo metu nuo rusų ginklo toliau žūsta žmonės, pirmiausia ukrainiečiai, intervenciją patiriančioje Pietų Ukrainoje. Gal tiesos žodis gelbėtų gyvybes? Jei tik jos kam nors brangios, išskyrus artimuosius. Kol kas net pusantro ar du milijonai Ukrainos pabėgėlių iš V. Putino sudegintų kaimų ir miestelių neturi jokio tarptautinio statuso, bent kiek lygintino su tais išvarytais iš Sirijos. Ir jokio žodelio apie humanitarinę katastrofą, JTO nelaimės zoną Rytų Ukrainoje, prezidentų ir teroristų daužomose Sirijos provincijose. Nulis tie ukrainiečiai, lyginant su Briuseliu arba Paryžiumi. Nulis. Broliai europiečiai, pažvelkite į savo veidrodžius. Kol kas tik lenkai pabrėžia jų gausiai priimamų ukrainiečių pabėgėlių faktą ir veiksnį. Kaip mes Lietuvoje elgiamės – verta būtų apžvelgti.

Ir dar apie požiūrius, žodyną bei veidrodžius. Veideliai nekokie.

Interventai ir samdiniai veikė iš meilės, o Nadija – iš neapykantos (būdama jau nelaisvėj). Spauda cituoja Kremlių be komentarų, platina. „Rusijos teismo“ nutartį vokiečių URM vertina kaip teismą. Iš tikrųjų tai „grupė iš anksto susitarusių asmenų“ ligi paties Kremliaus.

Įvyko mat incidentas „karo krečiamoje Rytų Ukrainoje“. Tai į ten iš Marso atėjo karas ir pradėjo kratyti žemę. O Nadija Savčenko tarnavo ne Ukrainos kariuomenėje, bet „Kijevo vyriausybę palaikančiame batalione“. Verčiau būtų palaikiusi Zacharčenkos arba Maskvos paskirto Luhandonijos gubernatoriaus vyriausybę. Tokios net mūsų medijos nusipelno Nadijos gesto, kurio „teisėjas“ prašė neversti.