Jūratė Laučiūtė. Kam skamba varpai?

lzinios.lt 2016 03 30

Nors biurokratiškoji Europa išsižadėjo krikščioniškų šaknų, varpai joje tebeskamba...

lzinios.lt

 

Kartais jie skamba skelbdami Prisikėlimo stebuklą. Kartais palydi į amžinybę tuos, kuriems Kūrėjo buvo lemta užbaigti žemiškąjį kelią. Bet šiandien varpai vis dažniau skelbia pavojų, atsisveikinant su teroro aukomis.

 

 

Kaip paaiškėjo, JAV, Izraelis, Turkija ne kartą perspėjo Europos valstybes, kad nesaugu gyventi pasaulyje be durų, be sienų, pasaulyje, kuriame, be visa mylinčio Dievo, veikia ir iš visko besityčiojantis bei visa, kas jauku, saugu ir gera, naikinantis Šėtonas. Tačiau net kai pačioje Europoje pasigirsta balsai, kaltinantys Europos žvalgybos tarnybas žioplumu, nesugebėjimu veikti nesaugumo sąlygomis, dar daugiau balsų piktinasi siūlymais sugriežtinti Europos Sąjungos išorinių sienų apsaugą bei jas kertančių asmenų kontrolę. Tiek nusišnekama, kad netgi perspėjama,jog tokia save tiksliau apsibrėžusi Europa gali virsti Vladimiro Putino Rusiją primenančiu konclageriu.

 

Viena, taip kalbantys žmonės, matyt, neturi supratimo, kas vadintina konclageriu. Daug neigiamų dalykų galima pasakyti apie V. Putino Rusiją, bet kol kas į ją įvažiuoti ir iš jos išvažiuoti galima pagal tarptautines taisykles, o neteisingumo jos vadinamoje „teisinėje“ sistemoje neką daugiau nei kai kuriose Europos šalyse. Ryškiau skiriasi nebent neteisingumo mastas, spalvos ir atspalviai.

 

Antra, anksčiau nei Europa su teroristais susidūrusios valstybės (Izraelis, JAV ir kitos) įgijo vertingos patirties, veiksmingai užkardant terorizmą ir blokuojant teroristų užmačias joms dar nenugriaudėjus. Mojavimas vėliavėlėmis bei raginimai išlikti atviriems ir vieningiems neįtraukti (kažkodėl?) į jų saugumo priemones. O ką siūlo Europa, nesigriebdama ginklo bei delsdama sugriežtinti sienų, keleivių ir migrantų srautų kontrolę? Iškilmingai laidoti, vieningai gedėti, daug žadėti ir nieko nedaryti?

 

Juk taip elgėsi prancūzai po teroro išpuolių Paryžiuje, ir tik paskatino teroristus naujiems išpuoliams Belgijoje. O kas daroma dabar? Kartojasi prancūziškasis scenarijus, net nebežadant susidoroti su „Islamo valstybe“. Mat, mes – europiečiai, mes – geri, mes nekeisim savo gyvenimo būdo ir pažiūrų! Net jei ir visus susprogdins?

 

Labai įdomu, bet, deja, kartais nejauku buvo klausytis LRT eteryje antradienį, iškart po sprogimų Briuselyje, dviejų profesorių – Vytauto Landsbergio ir Leonido Donskio – komentarų naujausių teroro išpuolių tema.

 

Profesorius V. Landsbergis nevyniojo vertinimų į vatą, neslėpė savo emocijų, buvo korektiškas, bet ne tolerantiškai išskydęs. Jis nevengė nei aiškių vertinimų, nei tiksliai apibrėžtų išvadų bei rekomendacijų. Jo klausytis buvo įdomu ir naudinga tiems, kas dar nori veikti.

 

Tuo metu kitas profesorius, nors europarlamentaro kėdėje tesėdėjo perpus trumpiau nei profesorius V. Landsbergis, pasirodė esąs tipiškas „europietis“. Lygiai, sklandžiai, be emocingų verpetų, neužkliūdamas už povandeninių akmenų, lyg motulės lopšinė čiurleno jo žodžių srautas, gebantis nebent užmigdyti, nei žadinti mintis ar skatinti veiksmą. Vienintelė aiškiau apibrėžta L. Donskio išvada buvo ta, kad terorizmas – „labai sudėtinga problema“, ir ją spręsti reikia labai atsargiai. Įsivaizduojate, kokias ovacijas tokia išvada galėjo sukelti teroristų stovykloje?

 

Beje, prieš daugelį šimtmečių garsus antikos matematikas Archimedas „atrado“ paprastą, bet universalų dėsnį: kad žmogus galėtų būti ir išlikti žmogumi visą savo gyvenimą, jam reikia „atramos ir stabilios žemės po kojomis“.

 

Vakarų šalyse, jei žmogus protingas ir gauna gerą išsilavinimą, gali susikurti atramą. Tačiau tai jam negarantuoja tvirtos žemės po kojomis nei perkeltine, nei tiesiogine prasme. Tiesiogine prasme žemę jam iš po kojų išmuša teroro išpuoliai, nuo kurių savo piliečių apginti nesugeba neįgalios vyriausybės. O netiesiogine prasme žemę jam išmušė tie Vakarų politikai ir teisininkai, kuriems smegenis susuko toleranciją ir politkorektiškumą aukščiausia vertybe paskelbę žmogaus teisių gynėjai, kairuoliški intelektualai, filosofai.

 

Tik susuktomis smegenimis buvo galima nutarti pilietybę paskelbti prigimtine teise, valstybinę tautą formuojančia vertybe, didesne už išties prigimtinę savybę – tautybę. Todėl šiandien tiems patiems politikams lieka tik bejėgiškai ašaroti viso pasaulio akivaizdoje, susidūrus su tokiu jiems nesuvokiamu faktu, kad „belgai“ (t. y. Belgijos piliečiai) sprogdina, žudo belgus.

 

Regis, varpai šiandien skamba tapatybę – tautinę, kultūrinę, religinę – praradusiai Europai.