Dixit! Ji pasakė!

delfi.lt 2016 06 15

Tauta išklausė septintąjį šalies prezidentės metinį pranešimą. Kaip visada veržlų, išsakytą nevyniojant į vatą nei vertinimų, nei nuomonės. 

lzinios.lt 

Problemos išrikiuotos kaip kareiviai parade, kad nė viena nepasislėptų nuo reiklaus aktyvių ir sąmoningų piliečių žvilgsnio. Kas laukė dabartinės padėties kritiško įvertinimo – sulaukė! Kas laukė prezidentės savikritikos – nesulaukė. Ir vargu ar galėjo sulaukti, nes prezidentė teikė ne prezidentūros darbo ataskaitą, o skaitė metinį pranešimą.

Jame, kaip įpareigoja Konstitucija, pirmiausia turi būti apžvelgta padėtis Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politika. O kaip visi žinome, pastaraisiais metais tiek šalies viduje, tiek užsienio politikos baruose „pribrendo“ tiek svarbių ir net skandalingų problemų, kad prezidentė buvo priversta apsispręsti: ar į pranešimą sugrūsti visas problemas, nė vienos neaptariant išsamiau, ar pasirinkti tas, kurios, jos nuomone, yra aktualiausios ir skubiausiai spręstinos.

Prezidentė pasirinko. Ji pakvietė į atvirą diskusiją apie valstybės valdymo kokybę ir tolesnį valstybės kelią. Kad žinotume, kur einame ir su kuo Lietuvai pakeliui. Mano galva, puikus pasirinkimas. Kitoms galvoms atrodo kitaip.

Vienos galvos pranešimą sutapatino su primityvia ataskaita ir pasigedo duomenų apie tai, kas padaryta, kas nepadaryta ir pan. Lyg klausytųsi kokio nors banko valdybos pirmininko ataskaitos akcininkams, o ne valstybės vadovo pranešimo... Na, norėti ko nors kita – ne nuodėmė. Tik keista, kad ataskaitų mėgėjai nepasivargino atsiversti prezidentūros interneto svetainės, kurioje paskelbta labai išsami ataskaita apie viską, ką prezidentė veikė praėjusiais metais, su kuo susitiko, kur nuvažiavo, su kokiais užsienio valstybės lyderiais kalbėjo, kokius įstatymų projektus teikė Seimui, ko pasiekė ir t. t. Buvau beketinanti tokiems bambekliams padėti ir komentare pateikti bent ryškiausius prezidentės darbus, bet jų tiek daug – užima beveik šešis puslapius, tad palikau jiems patiems padirbėti.

Kitos galvos, tiksliau, valdančiosios koalicijos politikai uoliai susirankiojo visus į jų daržą sumestus kritikos akmenis, pasvėrė, įvertino ir... vaikiškai įsižeidė: kodėl prezidentė dėl kyšių ir korupcijos skandalų kritikuoja tik juos, o ne opozicines partijas? Išvada: prezidentė esanti politiškai angažuota, nemyli kairiųjų, myli tik dešiniuosius.

Romantikai! Matyt, tebeveikia kažkurios kaimynės slaviškos kultūros įtaka. Juk būtent ten būdinga esant stresui pulti teirautis: „Ar tu mane gerbi? Ar tu mane myli?“ Taip ir mūsų valdantieji. Kai jiems su teisingume pasiklydusios teisėsaugos pagalba pavyko išskalbti melu, kyšiais, „švogerizmu“ išpurvintus kai kurių Vyriausybės narių bei vietos vadukų marškinius ir „išdurti“ teisingumo ištroškusią visuomenę, jie jau tikėjosi esantys nebepaliečiami, nebekritikuotini ir labai mylimi! Apsiriko. Ne ant tokios prezidentės „užsirovė“!

Kliuvo nuo prezidentės visiems, susitepusiems korupcija, įsivėlusiems į prekybą poveikiu, vedantiems vadinamąją juodąją buhalteriją ir pan. O kad pirštu nebakstelėjo, pavardėmis neįvardijo nei pozicijos, nei opozicijos blogiukų – tai tiesiog apdairumas, kad būtų išvengta kaltinimų, esą prezidentė daro spaudimą teismams ir teisėjams.

Be to, šiandien prezidentė gali sau leisti nesistengti patikti priekabiems politologams – juk ji nekandidatuos rinkimuose. Todėl gali atvirai kalbėti apie tai, kas jai labiausiai rūpi. O rūpi tas pats, kas ir mums, paprastiems piliečiams, nedarantiems iš politikos ir valdiškų postų asmeninio versliuko: Lietuvos valstybės dabartis ir ateitis.

Negalima nesutikti su prezidentės išsakytais priekaištais Vyriausybei, kad ši, užsimojusi sumažinti verslą kontroliuojančių institucijų skaičių, planams ir teisės aktams rengti išleidusi beveik 30 tūkst. eurų, taip nieko ir nepadarė. Bet stebina, kad prezidentė ir šalies gydymo įstaigų pertvarką sieja vien su jų optimizavimu arba, lietuviškai tariant, jų skaičiaus mažinimu.

Prezidentei, žinoma, skaudu, kad Lietuvos žmonių sveikatos rodikliai – vieni blogiausių Europos Sąjungoje, bet tikėtis, kad jie pagerės vien tik aritmetiškai sumažinus ligoninių skaičių, mažų mažiausiai neprofesionalu. Sveikatos apsaugos sistemą tikrai reikia reformuoti, nuo galvos pastatyti ant kojų. O tai reikštų, kad užuot jos darbo rezultatus matavus vien ekonominiais-finansiniais rodikliais, kaip tai vyksta dabar, reikia nupūsti dulkes nuo Hipokrato priesaikos ir vėl mokyti medikus vadovautis vienintele nuostata: svarbiausia – žmogus, jo sveikatos būklė, gydymo (o ne vien finansavimo) rezultatai. Juk saugi Lietuva – tai ne tik NATO daliniai, bet ir ta Lietuva, kurioje gydytojas ties ligonio lova ne lovadienių kainas skaičiuoja, o ligonio pulsą matuoja.