A. Kubilius. Brexit: kodėl, kas toliau ir ką daryti?

delfi.lt 2016 06 27

Britai pabalsavo. Nors kyla klausimas, ar dar galima vartoti tokį terminą, kaip „britai“: nes Anglija (be Londono) ir Velsas balsavo už išėjimą, o Škotija, Šiaurės Airija ir Londonas balsavo už pasilikimą.

delfi.lt        K. Pansevič nuotr.

Ir nuomonės buvo diametraliai priešingos: Škotijoje ir Londone buvo apygardų, kur 70 proc. pasisakė už pasilikimą, o kaimiškojoje Anglijoje ir Velse, priešingai, buvo apygardų, kur 70 proc. balsavo už pasitraukimą.

Tokie Britanijos regionų skirtumai verčia pateikti klausimą: kodėl taip įvyko? Nors buvo skelbta daug priežasčių ir paaiškinimų: nuo istorinio britų skepsio dėl kontinento, poimperinės nostalgijos Britanijos didybei, neapykantos Briuselio biurokratams ar imigrantų baimės – manęs tokie įprastiniai aiškinimai iki galo neįtikina.

Nes imigrantų yra ir Anglijoje, ir Velse, ir Škotijoje, tai kodėl jų bijo tik Anglija ir Velsas, bet nebijo Škotija? Briuselio taisyklės tokios pat yra ir Anglijai, ir Velsui, ir Škotijai, o jų nemėgsta, atrodo, tik kaimiškoji Anglija ar Velsas, o Škotijos tos taisyklės negąsdina.

Visi žinome, kad Škotija siekia savo nacionalinės nepriklausomybės ir šio jų noro nesusilpnina nesenai nepavykęs jų nepriklausomybės referendumas. Po Brexit referendumo vis labiau galvoju, kad šio Brexit referendumo rezultatus lėmė būtent tai, kad Britanija vis labiau skyla į atskirus regionus, kuriuos nelabai daug kas ir vienija.

Anglija ir Velsas referendume balsavo ne tiek prieš Briuselį, kiek prieš Škotiją ir Londoną. Esu anksčiau rašęs, kad Škotijos Britanijoje ir Katalonijos Ispanijoje nepriklausomybių referendumai yra akivaizdus įrodymas, kad dėl natūralių Europos Sąjungos konsolidacijos procesų, Europos Sąjunga iš valstybių sąjungos vis labiau tampa Regionų Europa, nes stiprėjant Briuselio konsoliduotoms galioms, atitinkamai mažėja nacionalinių sostinių galios ir tai pajutę regionai, ypač tie, kurie yra išlaikę istorinį tautinį sentimentą, pradeda siekti vis daugiau nepriklausomybės nuo nacionalinių sostinių.

Nebėra baimės atsiskirti nuo tokios sostinės, kai žinai, kad vis tiek liksi Briuselio globoje. Britanijoje šie procesai yra tapę ypač intensyviais, nes Britanija dėl savo ypatingos istorijos nėra tiek politiškai ir valstybiškai konsoliduota, kiek didžioji dalis kontinentinės Europos.

Štai Wikipedia rašo: „Nepriklausoma Škotijos karalystė 1603 m. sudarė personalinę uniją su Anglija, kai Škotijos karalius Džeimsas VI po Elžbietos I mirties paveldėjo ir Anglijos sostą. Ši unija buvo formaliai įteisinta 1707 m. gegužės 1 d. Unijos aktu, kurį sudarė Anglijos ir Škotijos parlamentai“.

Taigi Unijai – tik 300 metų, o dabartinėmis aplinkybėmis ji braška per visas siūles, taip pat ir todėl, kad tai lemia natūralūs Europos Sąjungos vystymosi ir konsolidacijos procesai. Jeigu ES konsolidacijos procesai lemia didėjantį Škotijos norą siekti nepriklausomybės, tai Anglijos ir Velso gyventojai, nenorintys prarasti Škotijos, balsuoja už išstojimą iš ES, nes intuityviai jaučia, kad Britanijai buvimas ES viduje gresia Škotijos atsiskyrimu.

Paradoksas, bet toks anglų balsavimas prieš narystę Europos Sąjungoje, lemtas iš pasąmonės ateinančio siekio išsaugoti Didžiąją Britaniją, gali tik dar labiau pagreitinti Škotijos atsiskyrimą, apie ką šiomis dienomis jau ir pareiškė Škotijos Ministrė Pirmininkė.

Kas toliau?

Šiandien visus labiausiai domina klausimas ne kodėl tai įvyko, o kas toliau įvyks? Brexit rezultatai parodė, kad XXI amžiaus politikos ir valstybių raidoje ką nors prognozuoti, ar juo labiau prognozuoti rinkėjų elgesį, yra beviltiškas užsiėmimas, kurio aiškia auka tapo pats Davidas Cameronas.

Rinkėjai, nuo JAV ir Britanijos iki Graikijos ir Olandijos, radikalizuojasi ir jų elgesio nebegali apibūdinti jokios XX amžiui tikusios politikos teorijos ar standartinės ideologijos. Todėl taip pat darosi aišku, kad blogi scenarijai gali tapti žymiai labiau realistiški, nei mes po pirmo savo narystės ES dešimtmečio galėjome tikėtis. Tai tiesiogiai įrodė Brexit.

Nenoriu plėtoti ilgų ir detalių argumentų, bet šiandien kaip visai realų pradedu įsivaizduoti tokį scenarijų:

- 2016 m. lapkritis – Donaldas Trumpas, remdamasis radikaliu antiimigrantiniu populizmu, laimi JAV prezidento rinkimus. 2017 metų pradžioje, pradėdamas eiti savo pareigas, paskelbia, kad JAV dvigubai sumažina savo indėlį į NATO (nes europiečiai nesusimoka) ir paskelbia, kad atnaujina draugystę su Putinu.

- 2017 m. sausis – žlunga ES ir Turkijos susitarimas dėl pabėgėlių, Europą vėl užplūsta milijonai migrantų. - 2017 m. balandis – referendumas Olandijoje. Dauguma nubalsuoja prieš narystę ES.

- 2017 m. gegužė – Prancūzijos Prezidento rinkimų II ture Marine LePen įveikia Francois Hollande. Tuo pat metu vyksta referendumas dėl Prancūzijos narystės ES – tik 38 proc. paremia tolesnę narystę, visi kiti – balsuoja prieš (šios prognozės remiasi dabartinių apklausų rezultatais).

- 2017 m. liepa – Sirijoje ir Irake prasideda kruvini kurdų mūšiai už savo nepriklausomybę, jie persikelia ir į Turkiją. Pabėgėlių srautai dar labiau padidėja. Vakarai į tai nesugeba niekaip sureaguoti.

- 2017 m. rugpjūtis – Rusija įveda savo kariuomenę į Kazachstaną, tariamai tam, kad apgintų rusakalbius nuo teroristinių riaušių, kurios tuo metu jau būna pradėjusios plisti po visą Kazachstaną. Vakarai į tai nesugeba reaguoti.

- 2017 m. rugsėjis – Vokietijoje vyksta Bundestago rinkimai. Rinkimuose daugiausia vietų laimi Angelos Merkel vadovaujami krikščionys demokratai (CDU), tačiau socialdemokratai (SPD) kartu su postkomunistine kairiąja „Die Linke“ partija ir antieuropine partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) gauna daugiau vietų, sudaro koaliciją ir Franką Walterį Steinmeierį paskiria naujuoju Vokietijos kancleriu. Savo pirmame pareiškime jis paskelbia, kad su Rusija reikia draugauti. (Šios prognozės remiasi dabartinių apklausų rezultatais).

- 2018 m. kovas – Rusijoje pirmame ture prezidento rinkimus laimi Vladimiras Putinas. Kartu vyksta referendumas, kurio metu pakeičiama Rusijos Konstitucija ir panaikinamas draudimas Prezidentui būti renkamu daugiau nei dvi kadencijas iš eilės. Tai reiškia, kad V. Putinas galės būti renkamas Prezidentu tol, kol jam sveikata leis eiti tokias pareigas, tai yra dar 20 metų, maždaug iki 2040 metų.

Tokių spėjamų įvykių iš „blogojo scenarijaus“ galima surašyti pakankamai daug. Akivaizdu, kad visi spėjimai, be abejo, yra tik spėjimai, tačiau po vakarykščio Brexit nebepalieka nuojauta, kad iš šio „juodojo“ scenarijaus nemažai spėjimų gali tapti realybe.

Iš to turime pasidaryti paprastą išvadą - būdami Vakarų bendruomenės (NATO ir ES) nariais, nebegalime galvoti, kad tai yra absoliučiai stabilus ir patikimas mūsų geopolitinio saugumo pamatas, nes tas pamatas pradėjo eižėti. Mums reikia rūpintis, kaip neleisti jam toliau eižėti.

Ta romantiška 1990-ųjų viltis, kad tapdami Vakarų bendrijos nariais mes amžiams garantuosime savo geopolitinį saugumą, turi būti padėta į nostalginių jaunystės fotografijų albumą. Priešakyje mūsų laukia nepažįstamas audringas globalus vandenynas („uncharted waters“), kuriame visko gali atsitikti. Turime būti pasiruošę netikėtumams, kartais ir labai prastiems.

Ką daryti?

Akivaizdu, kad nėra sudėtinga surašyti pačius juodžiausius scenarijus. Sunkiau surašyti, o ką realaus reikia daryti, kad būtų išvengta pačių juodžiausių scenarijų, ar bent jau, kad Lietuva būtų pasiruošusi amortizuoti tokių blogiausių geopolitinių scenarijų pasekmes.

Nekalbėsiu apie gynybinių ir NATO pajėgumų stiprinimo būtinybę, nes tai yra savaime aišku. Brexit rezultatai gali įkvėpti V. Putiną naujoms agresijoms mūsų regione pačiu artimiausiu metu (Putinas mėgsta tam išnaudoti Olimpiadas: 2008 m. Pekino Olimpiada buvo gera priedanga karui Gruzijoje, 2014 m. žiemos Olimpiada Sočyje – iškart po to įvykdyta Krymo okupacija, 2016 m. rugpjūčio mėnesio Olimpiada Rio De Žaneire?).

Tačiau ne mažiau svarbu yra investuoti ne tik į mūsų gynybinius pajėgumus, bet ir į geopolitinius pajėgumus.

Nežinau, koks šiuo metu yra tikslus Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) biudžetas, tačiau galiu dar kartą pakartoti tą patį, ką ne vieną kartą esu sakęs: po 2014 metų pradžios Rusijos agresijos Kryme ir Rytų Ukrainoje Lietuva nutarė per 4 metus padvigubinti gynybos biudžetą, kad jis jau 2018 metais siektų 2 proc. BVP, tačiau į geopolitinės gynybos pajėgumus kol kas neesame nieko papildomai investavę: URM biudžetas ir Šiandien lieka faktiškai toks pat, koks buvo 2013 metais. Lietuva turėtų siekti ir URM biudžetą padidinti dvigubai, kad galėtų adekvačiai stiprinti savo geopolitinio saugumo pajėgumus. O tai yra, visų pirma, mūsų diplomatija.

Kokia turėtų būti mūsų geopolitinio saugumo strategija, į kurią turėtumėme adekvačiai investuoti:

1. Turime ryškiai sustiprinti savo geopolitinį (diplomatinį ir politinį) veikimą JAV, nepaisant to, kas bus išrinktas JAV Prezidentu. Reikia tikėtis, kad JAV netrukus sugebės sugrįžti prie savo globalios geopolitinės atsakomybės racionalaus suvokimo. Mums svarbu, kad JAV visada turėtų kiek galima daugiau tikslios informacijos iš mūsų regiono. Turime keleriopai intensyviau dirbti ne tik su JAV valdžios institucijomis, bet ir su įvairiais think-tank'ais bei abiejų partijų elitu.

2. Turime pripažinti, kad Vokietija yra natūralus ES lyderis ir mūsų solidari partnerystė su Vokietija yra viena iš mūsų geopolitinio saugumo garantijų. Galime džiaugtis, kad A. Merkel ir jos vadovaujama krikščionių demokratų CDU gerai supranta iššūkius Europos saugumui, kuriuos kelia Putino Rusija, bet turime padaryti viską, kad tokį patį supratimą turėtu ir Vokietijos socialdemokratų SPD.

3. Lenkija gali ir turi užimti natūralaus Centrinės Europos lyderio vaidmenį, bet turi tam subręsti tiek savo vidaus politikoje, tiek santykiuose su artimiausiais kaimynais. Mes savo ruožtu turime suprasti, kad mūsų nacionalinio saugumo politika susideda iš trijų svarbiausių politikų: gynybos politikos; geopolitinio saugumo politikos, kurią turi įgyvendinti mūsų užsienio politikos institucijos; ir tautinių mažumų politikos, suprantant kad šios politikos klaidos visada gali tapti pretekstu Kremliaus provokacijoms.

4. NBP9 (Nordic-Baltic-Poland) regioninė partnerystė yra tai, kas tampa ypatingai svarbu šiame sumaišties laikotarpyje, tiek siekiant bendros gynybos politikos, tiek bendros politikos, kaip apginti ES ateitį, tiek bendros paramos Ukrainai, kuri gali būti užmiršta senosiose Vakarų sostinėse ir vėl gali tapti didele pagunda naujai Putino agresijai. Turime žymiai daugiau investuoti į regioninę partnerystę.

5. Ukraina turi tapti dar didesnio mūsų rūpesčio ir dėmesio centru, nes europinė ir Vakarų sumaištis yra labiausiai pavojinga Ukrainai. Pagalba Ukrainai yra reikalinga ne tik Kijeve, bet ir Vašingtone, Berlyne ir Briuselyje. Net ir tame pačiame Londone. Mes galime ir turime tokia parama žymiai intensyviau rūpintis.

Šios Lietuvos geopolitinio saugumo stiprinimo kryptys ir iššūkiai reikalauja pakankamų intelektinių ir finansinių investicijų. Jos reikalauja politinės išminties ir intelektualios telkiančios lyderystės. Jos reikalauja tokiems išmėginimams pasirengusios Vyriausybės.

Brexit mums yra krizė – ne finansinė, bet geopolitinio saugumo krizė, kuri gali buti skaudesne nei 2008 metų rugsėjį kilusi globali finansų krizė. Prezidentė paskutiniame metiniame pranešime išmintingai perspėjo: „Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos.“

Brexit krizė turi mus pažadinti: nebegalime trypčioti ir nematyti strateginių iššūkių, pradedant nuo geopolitinio saugumo ir baigiant būtinomis reformomis.