Vytautas Landsbergis. Kaip buvo

lzinios.lt 2016 07 07

Turėta du tikslai: Pirmas: išsivaduoti. Tapti laisvais žmonėmis, laisva tauta, ištrūkusia iš svetimųjų pavergimo.

lzinios.lt

Patys. Gyvensim patys! Teisingiau, gražiau. Nepažeminti. Kartu su kiemo kaimynais, tos pačios Lietuvos piliečiais.

 

Ta kryptim ir judėjom. Net ryžtingai. Sąjūdis turėjo tikslą.

 

Antras: tapti gyvybinga tauta. Mylinčia gyvenimą ir norinčia gyventi. Dėkinga Apvaizdai už laisvę, gyvenimą, atgautą progą gyventi (patiems!) savo gražioje žemėje. Netremiamiems, nespardomiems. Kurtis kantriai, atkakliai, lietuviškai. Darbas kuria tautą.

 

Du tikslai, dvi opcijos. Antroji nepavyko. Kodėl?

 

Tikriausiai istorinė klaida buvo manyti, kad antrasis tikslas ir opcija ateis, atsiskleis savaime. Iš laisvės – gerbūvis, pirmiausia dvasinis, tad po jo ir kitoks. Džiaugsmas ir viltis, kurie lengvai virs darbais, o svarbiausia – gėrybėmis.

 

Atitinkamai, tik primityvesne forma, manyta ir kalbėta, neva viską sustatys laisvoji rinka. Nenaudėliai nesugebės, išnyks. Nuo plėšikų apgins teisinė valstybė. Patiems bemaž nė nereiks ką daryti, tik rinkauti. Įsilieti, vartytis.

 

Taip norėjom gyventi patys ir atsisakėm patys. Brolybės, beje. Tegul duoda dvaras, Europa, komunizmas. Svarbiausias valstybės luomas bus dalytojai. Pamatinis buvusiųjų socialinis revanšas.

 

Jeigu jie dalija negana gausiai, išties nepakankamai, tai juntame kaip liaudies teisėtą nusivylimą savo padėtimi – šalimi. Ne to buvom nusipelnę. Bet neįsivedame liaudies kontrolės. Grobk ir neįkliūk. Dairomės ne į savo šabakštynus ir drg. Sosnovskio barščius, o į kaimyno pajamas. Kodėl estams geriau? Kodėl lenkams geriau? O gal ir apskritai – prie Stalino buvo geriau!?

 

Lyg ir vėl sėdėtume senuose daiktuose ir laikuose, kai turėta du tikslai. Žr. straipsnio pradžią.

 

Tik štai senaisiais laikais („prie ruso“) būta kai kurių privalumų. Antai spygliuota viela, kurią buvo praminę geležine uždanga. Kur ši tokia išsiilgta tarybinė gerovė? Ji neleido taip masiškai bėgti nuo savęs, nuo giluminės nevilties, kad niekas nesikeičia. Tęsiasi gyvenimas po klevu – kol dar yra senų klevų. Ar nebent bėgam urmu į degtinę. Mano tėvynė – mano pigi degtinė! Ir pagreitintai į dangiškas dausas.

 

Dabar, šiukštu neatsisakius šio kelio (naujoji sovietinė tapatybė), yra kitas. Yra šalis, kur pieno su medum upės teka ir keliskart didesni atlyginimai. Ir nereikia tau priešintis nei lietuviškiems engėjams, nei Astravui.

 

Tad ar lengviau, broliai, savo šalį kelti į pasiturinčių lygmenį, ar iškart mauti į anas, geresnes šalis? Atsakymas ant veido. Žinia, ne į rytus, kur labai patraukli – pagal čiulbesius – naujo caro valdžia, bet į vakarus. Liaukimės bėgę Brazilijon! – kadaise šaukte šaukė Vincas Kudirka. Ne pirmąsyk bėgam. O iš kitur bėga į Europą, bėgs ir pas mus. Jeigu dar bus tų mūsų. Skaičiuosim vyriausybėse, kada mūsų badaujančius bėglius pakeis atbėgę vargšai iš kitur. Su pavydu žvelgiantys į Lietuvą. Skaičiuosim, skaičiuoti naudinga ne vien babkes.

 

Beje, šen ten kyla pavydo pykčių Europos atėjūnams – ko imatės darbų, kurių mes nedirbam? – tai ir mūsiškiai išeiviai gali pasijusti prasčiau. Lietuvoje socialistas dvarininkas bent pirštu nebado: ko čia atsikraustei, lietuvi? O ten kvailiai jau pabado, pabadys. Bus menkystų, kuriems reikės žemesnio, prastesnio.

 

Visokeriopai, net staigiai, keičias rūbai margo sviesto, ir dar visaip jie keisis. Tačiau kas buvo – tęsiasi.