Kaip iškelti P. Cvirką

lzinios.lt 2016 07 15

Seimo nariams pabodo ne tik Žaliojo tilto „balvonai“. Jie siūlo būdą, kaip neskausmingai būtų galima atsikratyti su 1940 metų vadinamuoju Liaudies Seimu bei politiniais ir kultūros veikėjais, vykusiais į Maskvą „parvežti Stalino saulės“, susijusių objektų. Tačiau tam prieštarauja kultūros ministras.

lzinios.lt

Parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ nariai kreipėsi į kultūros ministrą „darbietį“ Šarūną Birutį ir paragino koreguoti nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašą.

 

Seimo narių nuomone, sprendžiant paveldo teisinės apsaugos reikalingumą neturėtų būti vertinami objektai (išskyrus kapus), susiję su okupuotos Lietuvos vadinamojo 1940 metų Liaudies Seimo narių, taip pat jo įgaliotinių, perdavusių SSRS Aukščiausiajai Tarybai deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą, atvaizdais.

 

Kultūros ministras, įžvelgęs „politiškai motyvuoto ribojimo“ galimybę, atsakė netenkinsiantis parlamentarų pageidavimo.

 

Paminklų niekas negriautų

Minėtos parlamentinės grupės pirmininkas konservatorius Arvydas Anušauskas stebėjosi, kad davęs leidimą teisiškai nevertinti sovietinio paveldo simbolikos turinčių objektų ministras Š. Birutis nesutinka, kad ta pati taisyklė būtų taikoma ir su 76 metų senumo istorijos įvykiais susijusiems objektams. Anot Seimo nario, iš esmės teisinė apsauga priklauso ne nuo įstatymo, o nuo ministro įsakymo, kuriame nurodyta, pagal kokius kriterijus objektai vertinami.

 

„Tuomet ministras įsakymą papildė – Žaliojo tilto skulptūros buvo nukeltos ir išbrauktos iš vertybių registro. O dabar ministras aiškina, kad siūlymas politizuotas, per daug sukonkretintas“, – „Lietuvos žinioms“ sakė A. Anušauskas. Todėl, anot jo, kol įsakymas nepakoreguotas, ekspertų komisija nesiims nieko keisti. „Susidaro uždaras ratas“, – pažymėjo parlamentaras. Jis tikino tikrai nesantis prieš, kad Salomėjos Nėries ar Liudo Giros kūryba būtų nagrinėjama mokyklose, skaitoma ir publikuojama, bet nepritariantis, kad jiems būtų statomi paminklai. Seimo narys pridūrė, kad jau pastatytų paminklų taip pat niekas neragina griauti.

 

„Jei būtų patvirtintas mūsų siūlomas kriterijus, šiems paminklams tiesiog nebūtų taikoma kultūros vertybės apsauga. Stovi Petro Cvirkos paminklas ir tegul sau stovi, savivaldybė jį prižiūri. Bet jei sugalvotų paminklą perkelti, tam nebūtų jokių apribojimų“, – siūlymo esmę paaiškino A. Anušauskas. Lygiai taip pat, anot jo, niekas nesiūlo nukabinti to meto veikėjų memorialinių lentų ar bareljefų, nes dauguma jų nėra kultūros vertybės.

 

Tvarka gera

Kultūros ministerijos Seimo nariams atsiųstame atsakyme teigiama, kad dabar nustatytas kultūros paveldo objektų įrašymo į Kultūros vertybių registrą procesas „iš esmės veikia tinkamai“. „Sprendimą dėl teisinės apsaugos reikalingumo priima nešališki nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų ekspertai – atskirų kultūros paveldo sričių specialistai bei atitinkamos srities mokslininkai“, – rašoma jame.

 

Pasak ministerijos, aprašo tikslas – nustatyti kriterijus, kuriais remiantis atrenkami objektai, siūlomi į rašyti į Kultūros vertybių registrą, arba kuriais remiantis tikslinami jau įrašytų kultūros objektų duomenys. „Kultūros ministerijos nuomone, bet kokio pobūdžio objektų kultūrinės vertės bei vertingųjų savybių nustatymas turi būti paliktas nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų ekspertų kompetencijai. Todėl nepritariame siūlymui kriterijų aprašą pildyti atskirais tiksliniais, politiškai motyvuotais apribojimais atskiriems objektams, nevertinant jų kultūrinės vertės“, – pabrėžiama Š. Biručio pasirašytame atsakyme.

 

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė priminė, kad komisija dar pernai priėmė sprendimą, jog žymiausi sovietmečio epochos kūriniai, sukurti Lietuvos menininkų, turi būti išsaugoti ateities kartoms. „Paveldas neturėtų tarnauti politiniams ar ideologiniams interesams. Draudimas netgi vertinti potencialiai kultūrinę vertę turinčius objektus paverstų juos politikos įkaitais. Apie tokius objektus turi spręsti mokslininkai ekspertai“, – „Lietuvos žinioms“ sakė E. Karalevičienė.

 

Ministras pakeitė nuomonę

Pagal 2005 metų ne kartą koreguotą kultūros ministro įsakymą sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai (išskyrus neveikiančias kapines, kapus, palaikų laidojimo ar užkasimo vietas), kuriuose vaizduojama arba kurių sudedamoji dalis yra: nacistinės Vokietijos vėliava, herbas, nacistinė svastika, nacistinis SS ženklas, SSRS ar Lietuvos SSR vėliava, herbas, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklas ar sovietinė penkiakampė žvaigždė, nacistinių ar komunistinių organizacijų simboliai, atsakingų už Lietuvos gyventojų represijas Vokietijos nacionalsocialistų ar SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai, antikonstitucinių organizacijų simboliai.

 

Ši įstatymo korekcija atvėrė kelią naikinti Vilniaus Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų teisinę apsaugą. Paveldosaugininkai tai pasiūlė dar kovo pradžioje. Tačiau praėjusią savaitę Š. Birutis netikėtai pakeitė nuomonę ir pasiūlė palikti tilto skulptūrų teisinę apsaugą esą tam, kad jų nebūtų galima panaudoti „politinėms provokacijoms“. „Balvonai“ taip pat yra laiko liudininkai“, – paklaustas, kas privertė pakeisti nuomonę, sakė ministras.

 

Istorijos faktai

1940 metų liepos 14–15 dienomis Lietuvoje vyko vadinamieji Liaudies Seimo rinkimai. Iš viso buvo išrinkti 79 jo nariai. Liepos 21-ąją Liaudies Seimo pirmąjį posėdį atidarė einantis prezidento pareigas Justas Paleckis. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria įvesta sovietų santvarka, o Lietuva paskelbta socialistine sovietų respublika. Taip pat priimta Lietuvos stojimo į SSRS deklaracija, kurioje, neva klausydamas liaudies valios, Liaudies Seimas nutarė prašyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimti Lietuvos SSR į SSRS.

 

Liepos 23 dieną išrinkta 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta misija perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai minėtą deklaraciją. Delegacijoje, vykusioje „parvežti Lietuvai Stalino saulės“, buvo nemažai žinomų kultūros žmonių – poetė Salomėja Nėris, rašytojai P. Cvirka, Liudas Dovydėnas, L. Gira, Antanas Venclova, operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė ir kiti. Rugpjūčio 3 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Lietuvos „prašymas“ buvo patenkintas ir tuo buvo įteisinta Lietuvos inkorporacija į SSRS sudėtį.