A. Medalinskas. Kur Europoje šiandien saugu?

lzinios.lt 2016 07 19

Po praėjusios savaitės įvykių vis daugiau žmonių Lietuvoje ir kitose Europos šalyse ėmė svarstyti, kur šių dienų pasaulyje yra bent santykinai saugu. Juk teroristo auka gali tapti ir romantiškame Paryžiuje, ir prabangioje Prancūzijos Rivjeroje, ir Turkijoje.

lzinios.lt

Šį savaitgalį Lietuvos užsienio reikalų ministerija paragino susilaikyti nuo kelionių į Turkiją, o tuos, kurie ten nuvyko, pasirinkti saugią vietą. Tačiau kas gali pasakyti, kuri vieta ten saugi, jeigu praėjusį savaitgalį, kai dalis Turkijos kariuomenės mėgino nuversti prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą, liejosi kraujas ir Stambule, ir Ankaroje, o ant viešbučio Marmaryje, kur ilsėjosi šios šalies prezidentas, buvo numesta bomba. Visai šalia atostogaujančių Lietuvos žmonių.

 

O ar saugu skraidyti oro bendrovės „Turkish Airlines“ lėktuvais ne į Turkiją? Ši bendrovė daug investavo į reklamą, tapo krepšinio Eurolygos, o paskui ir Europos futbolo čempionato veidu. Ji pasiūlė palyginti geras jungiamųjų skrydžių kainas, ir ne vienas lietuvis skraido per Stambulą į kitas šalis. Bet ką turėjo jausti tie, kurie prieš kelias savaites patyrė islamistų teroro aktą šiame oro uoste, o dabar išgyveno košmarą, kai šaudė ne islamistai, o turkų kariai?

 

Turkijoje nesaugu ne tik dėl vidaus sąmyšio. Ši šalis tapo koridoriumi visiems kovojusiems su prezidento Basharo al-Assado režimu Sirijoje, įskaitant ir radikalius islamistus. Todėl Turkijoje jų yra daug, ir jie dabar lyg ir paskelbė savotišką karą šiai šaliai.

 

Anksčiau nesaugu tapo Tunise, paskui Egipte. Tenka pripažinti, jog kadaise saugios buvusios pietinės ir rytinės Viduržemio jūros šalys, laikytos išoriniu Europos žiedu, jau nebėra tokios. O dabar jau ir Nica? Europinė Viduržemio jūros dalis? Prancūzija, net ir švenčianti šalies nacionalinę šventę.

 

Europos valstybių slaptosios tarnybos skelbia: terorizmo pavojaus lygis – didelis. Likus porai dienų iki įvykių Nicoje, Vokietijos vadovė Angela Merkel pripažino labai karčią tiesą: kartu su milijonu pabėgėlių į Europą galėjo atvykti ir islamistų. Žmonės, bėgę tik nuo karo ir apgyvendinti pabėgėlių centruose, žurnalistams sako, kad šalia jų yra daug asmenų, kurie neslepia sieksiantys naikinti kitatikius, kurti kalifatą Europoje. Jie atvyko padėti tai įgyvendinti broliams ir sesėms, jau gyvenantiems čia.

 

Nicos įvykiai patvirtino liūdną faktą, kad Europoje, be islamistų, įsimaišiusių į pabėgėlių būrį, esama žmonių, kurie dar visai neseniai buvo tiesiog paprasti šio žemyno valstybių piliečiai, bet nerado jose savo vietos. O būdami musulmonai išgirdo islamistų raginimus prisidėti kuriant islamišką tvarką Europoje. Net ir be ginklų.

 

Pakanka, kaip skelbiama šiuose raginimuose, sėsti prie automobilio vairo ir kelyje užmušti keletą žmonių. Tokių atvejų jau būta ne vieno. Tačiau Nicos įvykių autorius „patobulino“ šį planą: keli žmonės – „neefektyvu“. Galima sėsti prie sunkvežimio vairo ir masinio susirinkimo vietose traiškyti dešimtis, o gal net šimtą. Kaip prieš tokius asmenis kovoti, jeigu jų galvose yra „Islamo valstybė“? Gali užimti jos sostinę Raką Sirijoje, kitus miestus? Bet kaip išmušti „Islamo valstybės“ idėją iš jų galvų?

 

Jeigu taip bus toliau, gali atsirasti ir autobuso vairuotojas, nukreipsiantis mašiną su keleiviais į prarają. Geležinkelių dispečeris, sukelsiantis keleivinių traukinių avariją... Dėl ko visa tai? Kad likęs pasaulis imtų gyventi pagal Koraną ir šariato dėsnius.

 

Net jeigu šalys, pavyzdžiui, minėta Vokietija, sugebės sustabdyti teroro aktus, kaip pavyko birželio mėnesį Diuseldorfe, „iniciatyvų“, panašių į Nicos, kasdieniame gyvenime neišvengsi. Europa turi ko nors imtis, kad milijonai čia gyvenančių musulmonų neužsikrėstų radikaliu islamizmu ir kartu nebūtų atstumti islamistams nepritariantys musulmonai.

 

Uždavinys nelengvas, yra originalių pavyzdžiui, kaip bandoma spręsti šią problemą. „Youtube“ užtikau įrašų iš Vakarų šalių televizijų laidų, kuriose bandyta parodyti, kad veidus užsidengusios moterys gerai jaučiasi. Vakarų moterims pasiūlyta su apdangalais eiti į gatvę. Lyg žvelgiant į ateitį. Paskui klausta: ką jautėte? Problemą Vakarų moterys matė tik dėl žmonių reakcijos. Bet patys apdangalai neatrodė baisūs, kaip būdavo anksčiau.

 

Teko skaityti ir lietuvių, ne musulmonių, gyvenančių rajonuose, kuriuose yra daug arabų, mintis. Kartais ir jos išeina į gatvę užsidengusios veidus, kad išvengtų vietos chuliganų priekabių.

 

Šių dienų Europoje vienintelė vieta, kur visa tai dar neaktualu, yra žemyno centrinė ir rytinė dalys, įskaitant ir Lietuvą. Čia nėra radikalaus islamo šalininkų. Kol kas nėra.

 

Kaip ir karinių perversmų. Čia žmonės dėl vidaus sumaišties šalyje nežūsta. Į mūsų šalis nesiveržia pabėgėliai, nes pragyvenimo lygis ne toks, kaip Vakarų Europoje. Nėra išėjusiųjų kariauti už „Islamo valstybę“, nes neturėjome kolonijų, neturėjome įsipareigojimų priimti buvusių kolonijų gyventojus.

 

Bet yra kitų grėsmių, nes šių dienų pasaulis apskritai tampa vis labiau nesaugus.