Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Laisvės premijų laureatai, gerbiamieji Vyriausybės ir Seimo vadovai bei nariai, šio minėjimo garbūs svečiai ir dalyviai.

alfa.lt  E. Blaževič nuotr.

Šiandien mes minime Sausio 13-osios metines. Tai laikas, kai mes sustojame, pagalvojame apie tai, ką mes pasiekėme ne tik šiais metais, bet ir per visą Nepriklausomybes laikotarpį.

Kad ir kaip kartais mes skundžiamės gyvenimu, ekonominiais nepritekliais bei kitais sunkumais, tačiau turėtume džiaugtis, jog tapome demokratine valstybe, turime laisvą žiniasklaidą, nepriklausomą teisėsaugos sistemą, demokratinius rinkimus, esame Europos Sąjungos bei NATO nariai. Tai mums dabar atrodo tarsi duotybė, tačiau tada, prieš nepilnus tris dešimtmečius, mums atrodė neįgyvendinama svajonė. Kartais mes taip koncentruojamės į materialinius dalykus, jog mes net nebranginame to, kas mums yra svarbiausia – tai yra Lietuva, jos Laisvė ir Nepriklausomybė.

Neseniai vykusių apklausų metu paaiškėjo, jog apie pusė Lietuvos gyventojų yra pasiryžę ginti Lietuvą ir priešintis okupantui. Išgirdus šiuos skaičius, apima dvejopos mintys. Iš vienos pusės – tai yra didelė Lietuvos dalis. Tačiau iš kitos pusės yra šiek tiek skaudu, kad yra didelė gyventojų dalis, kuri nevertina laisvės. Nejučiomis kyla klausimas: kodėl? Ar mes visi, Vyriausybės ir Seimo nariai, miestų ir rajonų politikai tikrai padarėme viską, kad kiekvienas lietuvis galėtų pasakyti – aš myliu Lietuvą ir ja didžiuojuosi.

Man dažnai, o ypač per Sausio 13-osios metines, per Nepriklausomybės minėjimus kyla klausimas: kas būtų, jei... jeigu ne Pirmasis pasaulinis karas, ir Lietuva nebūtų gavusi unikalaus šanso atsiplėšti nuo Rusijos gniaužtų bei tapti nepriklausoma. Turbūt mes ir šiandien turėtume tokį teisinį statusą, kaip dabar turi Krymas ar Čečėnija, ir visas pasaulis mus pripažintų kaip Rusijos sudėtinę dalį. Kas būtų, jei Rusijoje nebūtų net ir trumpam atėjęs demokratinis laikotarpis 1991 metais? Taigi, manau, jog taip sunkiai iškovoję laisvę, mes turėtume dėti visas pastangas ją išsaugoti ateities kartoms.

Kartais man nesuprantamas požiūris į tai, kaip mes suprantame krašto gynybą, propagandą, informacinius ir kibernetinius karus. Tik paskutiniu metu mes pradedame praregėti ir suvokti, jog gynybai skiriame nepilnus 2 proc. nuo BVP todėl, kad Lietuvos laisvės reikia mums, o ne kitoms šalims, kaip Amerikai ar Vokietijai. Dar visai neseniai mes skyrėme lėšas gynybai dėl to, kad to reikalavo NATO. Ir tik paskutiniu metu supratome, kad laisvė yra mūsų brangiausias turtas. Izraelis skaudžiai pasimokęs iš Antrojo pasaulinio karo pamokų skiria gynybai apie 7 proc. O mes ar mokomės iš istorijos? Ar Lietuvoje mažai žuvo žmonių nuo sovietų agresijos, ar mažai sulaužytų likimų Sibiro platybėse?

Didžiuotis savo šalimi verčia ir tai, kad Rusijos karinės agresijos Ukrainoje akivaizdoje mes netūpčiojome vietoje negalėdami pasirinkti, kas yra mūsų draugai ir kas priešai. Mes nebijodami apreiškėme, kad besąlygiškai remiame Ukrainos siekį tapti nepriklausoma, mes nebijojome pasakyti, jog tiekėme Ukrainai tam tikrus ginkluotės elementus, o ne tik antklodes ir batus, kaip kad tą darė daugelis Vakarų Europos valstybių. Jeigu manęs kas nors paklaustų, kodėl aš myliu Lietuvą ir ja didžiuojuosi, pasakyčiau: todėl, kad esame drąsūs, todėl, kad mes nebijome pasakyti tiesos, todėl, kad mes mylime laisvę.

Iki šiol negaliu pamiršti per televiziją rodyto siužeto apie Ukrainos studentą 1991 metais, kai jis atvyko ginti Aukščiausiosios Tarybos. Įstrigo pasakyti jo žodžiai: „Aš čia už jūsų ir mūsų laisvę. Jeigu nebus laisvos Lietuvos, nebus ir laisvos Ukrainos“.

Nors ši diena labai skaudi Lietuvai, tačiau reikia pripažinti, kad tai buvo Laisvės pradžia. Po Kovo 11-osios paskelbimo mus dar kankino nežinia, ar pavyks mums išsaugoti Nepriklausomybę. Baimė, kad agresorius imsis smurto, kaip tai buvo Vengrijoje ar Čekijoje, buvo taip pat reali. Ir tik tada, kai mes apgynėme Aukščiausiąją Tarybą, mes galėjome lengviau atsikvėpti, laisvė jau buvo ranka pasiekiama, o netrukus ji tapo realybe.

Norėtųsi palinkėti visiems mums, taip pat ir Seimo nariams, niekada neabejoti mūsų siekiais ir idealais, nesusigundyti pigia finansine nauda išduodant savo draugus ir vertybes. Tik taip mes išliksime tvirti ir stiprūs, tik taip mes išliksime laisvi. Ačiū.