Ar Lukiškių aikštė taps Valstybės aikšte

lzinios.lt 2017 01 16

Lietuva, turėdama senas, sudėtingas valstybingumo tradicijas, tikrai nusipelno senojoje valstybės sostinėje Vilniuje turėti aikštę, reprezentuojančią jos valstybingumą. Tačiau Lukiškių aikštė, ir artėjant valstybės atkūrimo jubiliejui 2018-aisiais, vis dar apverktinos būklės, jos rekonstrukcija skęsta vartotojų ir patriotinių šūkių rūkuose.

lzinios.lt

Jau senokai matome stendus, kuriuose skelbiama Lukiškių aikštės rekonstrukcija. Tačiau įdėmiau pasidomėjęs, kas daroma, nustėrau. Manymas, kad į bet kokią aikštę patupdę raitelio skulptūrą jau turėsime Lietuvos valstybės aikštę, yra naivus.

 

Kita vertus, pati Lukiškių aikštė turi būti skirta ne vien rekreacijai. Tai turi būti Valstybės aikštė, kurios idėjinė ašis – valstybės simbolis, amžinoji ugnis ir memorialas žuvusiems už mūsų valstybę. Žuvusiems nuo pačių seniausių laikų. Juk Lietuva egzistavo ir iki 1918-ųjų – neseniai šventėme Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą. Visas šis tūkstantmetis – mūsų egzistavimo pagrindas. Tai turėtų būti atspindėta Lukiškių, arba Valstybės, aikštėje.

 

Kodėl nėra rezultatų

Dėl Lukiškių aikštės pertvarkymo 17 metų truko diskusijos, vyko konkursai, buvo švaistoma kūrybinė energija, lėšos, o rezultatai, formuojant šią erdvę kaip valstybės reprezentacinę aikštę su memorialu už ją žuvusiems, nepatenkinami. Kodėl? Nes nuo pat pradžių neapsispręsta, ko norima. Nebuvo suformuota idėja, kad tai turi būti svarbiausia Lietuvos aikštė.

Mano požiūriu, taip atsitiko dėl to, kad Lukiškių aikštei nebuvo suteiktas deramas nacionalinės reikšmės objekto statusas, neatsirado ir užsakovo bei valingo globėjo. Kita priežastis – galutiniame projekte nenumatyta valstybę reprezentuojanti paskirtis su jos herbu ar simboliu ir memorialiniu objektu žuvusiems už Lietuvą.

 

Dar viena susidariusios padėties priežastis yra ta, kad aikštės sutvarkymo rangovai ir galutinį projektą pateikę architektai buvo pasirinkti be valstybinės komisijos nacionalinės reikšmės objekto statybai sutikimo, o darbai aikštėje vykdomi skubotai. Tai panašu į „lėšų įsisavinimą“.

 

Beje, blogiausia, kad galutiniu projektu neigiamas jau susiformavęs aikštės planas ir urbanistinė aplinka: į kvadratinę aikštę įvedama asimetrija, valstybingumo simbolis formuojamas ne tik žemesnis už aplinką, bet ir horizontalus, prigludęs prie žemės, už Aukų gatvės formuojamos ašies. Galbūt kam nors sąmoningai norėjosi pakeisti buvusį taisyklingą aikštės kvadratą, tarsi primenantį ten stovėjus Leniną. Tačiau tai negali būti rimtas argumentas. Toks projektas, matyt, yra dar viena gęstančio postmodernizmo apraiška.

Po daugelį metų vykusių diskusijų, apklausų, konkursų ir įvairių nuomonių derinimo pati aikštės rekonstrukcijos idėja palikta kaip „daugiafunkcė aikštė“, o galutiniame projekte jos architektūrinis sprendimas liko vien kompromisinis, t. y. neprofesionalus, atliktas vien tam, „kad visi būtų patenkinti“. Tokiam projektui negaliu pritarti. Per minėtą laiką buvo daug gerų architektūrinių ir skulptūrinių projektų, bet nebuvo aiškios idėjos. Dabar turime Valstybės aikštės idėją, bet neturime jai tinkamo projekto, o architektai, dalyvavę konkursuose, nutildyti.

 

Nesigilindamas į visas per tokį ilgą laiką pateiktas idėjas, architektūros ir skulptūros konkursus ir projektus manau, jog nepakanka į bet kokią aikštę patupdyti raitelį, kad ji taptų Valstybės aikšte. Patį aikštės erdvės projektą, jo detalizavimą ir simbolinių objektų kūrimą toje erdvėje matau pirmiausia kaip architektų ir skulptorių kūrybinio bendradarbiavimo erdvę įkūnijant aiškią idėją.

 

Mongoliška Vyčio modifikacija

Pernai Vyriausybė nusprendė leisti Vilniaus savivaldybei skelbti viešąjį pirkimą – aikštės atnaujinimo darbų be architektūrinės idėjos konkursą. Konkursą laimėjusi bendrovė „Infes“ su partneriais „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratoriumi“ tai ir padarė.

 

Nepriimtina, jog rangovai pasirenkami neturint galutinio projekto, kad tokie (toliau citata iš viešai skelbtų dokumentų) „rangovai turės ne tik sutvarkyti aikštę, bet ir pasiūlyti paminklo pobūdį, t. y. ar jis turėtų būti horizontalus, ar vertikalus, numatyti, kokio dydžio, medžiagos jis turėtų būti“. Rangovų pasirinktų architektų konkurso skulptūrai sąlygose net nurodoma, kad Vytis horizontalus (2 m x 7 m). Rangovų paslaugos, pirktos nepatvirtinus architektūrinės idėjos, yra neteisėtos, beprasmės ir užprogramuojančios nesėkmę. Juk paprastai daroma priešingai.

 

Pagal viešąją informaciją, šiuo metu rangovų projektas realizuojamas ir pačioje aikštėje vyksta realūs darbai, galbūt net klojamos komunikacijos. Vyksta lėšų panaudojimas, formuojama daugiafunkcė, daugiau rekreacinės paskirties aikštė. Skelbiamame aikštės projekte nurodomas valstybingumo simbolis ir kietos dangos aikštelė renginiams, bet vien į šoną nustumtas mongoliškas raitelis nesukurs Valstybės aikštės. Pagal tokį projektą formuojama aikštė gerai neatliks nė vienos funkcijos.

Visiškai neaišku, kodėl paskutiniame, visuomenei pristatomame Valstybės aikštės projekte nėra amžinosios ugnies ir objekto žuvusiems už Lietuvą, kodėl takų tinklas nebe taisyklingas, o chaotiškas, kodėl pažeidžiant elementarias miestų planavimo tradicijas pagrindinio objekto vieta iškelta į dešinę nuo Aukų gatvės ašies, kodėl pateikiant Vytį kaip valstybingumo simbolį nesuvokta, kad jis yra vienas seniausių krikščioniškos Europos valstybių herbų, turi kelių šimtų istorinių variantų paveldą, kurio nevalia nepaisyti, net ir teikiant jį ne kaip herbą, bet kaip simbolį. Teikti visuomenei skulptūrą – Vyčio modifikaciją, artimesnę ne Lietuvos, o Mongolijos herbui, mažų mažiausiai yra profaniška klaida.

 

Europos herbuose, taip pat Lietuvos valstybės herbe vaizduojamos figūros neskraido ir nelaksto. Lietuvos herbo idėja – brandus valdovas, gebantis apginti savo šalį. Ir paprastai herbai ar jų simboliai matomi aukštai, bet nededami ant žemės. Nepakėlus į pakankamą aukštį, net ir stilizuotas raitelis gali pasirodyti ne tiek simbolis, kiek nuoroda į buvusį XX amžiaus modernizmą. Visi simboliai – vėliavos, herbai – turi būti iškelti į tam tikrą aukštį. Puikūs pavyzdžiai egzistuoja čia pat, pas kaimynus: Laisvės paminklas Rygoje, 1812 metų pergalės kolona Sankt Peterburge, Žiemos rūmų aikštėje.

 

Dėl šių priežasčių visas visuomenei teikiamas aikštės projektas ne tik neišreiškia tūkstantmečio mūsų valstybingumo kaip nacionalinio lygio idėjos. Jis yra neprofesionalus.

 

Nesileisdamas į detales teigiu, kad realizavę pateiktą projektą padarytume didelę klaidą: visiems laikams prarastume galimybę miesto centre turėti mūsų valstybei deramą reprezentacinę aikštę. Kartu prarastume galimybę šią klaidą pataisyti.

 

Trūksta nuoseklumo
Profesorius Alfredas Bumblauskas neseniai apgailestaudamas metė akmenėlį į skulptorių daržą: „Nėra Lietuvoj kas sukurtų skulptūrą – Vytį.“ Tačiau manau, kad skulptoriai tikrai susidorotų su užduotimi, jei ji būtų jiems pateikta. Jei joje, kaip įprasta tokioms užduotims, turėtų būti numatyta nuosekli darbų seka: 1) valstybės aiškiai suformuota aikštės idėja: paskirtis, vieta ir sudėtis; 2) pagal šias sąlygas paskelbtas konkursas architektūriniam aikštės sprendimui; 3) pagal laimėjusį ir detalizuotą aikštės sutvarkymo projektą paskelbtas konkursas architektams ir tik po to – skulptoriams.

 

Jeigu būtų nuosekliai laikomasi tokios sekos, būtų ir Lietuvai derantis rezultatas. Gerų norų vedamą Viliaus Kavaliausko sukurtą Lukiškių aikštės Vyčio paramos fondą ir 77 iškilių asmenybių Vyčio pastatymo komitetą, jų patriotines iniciatyvas ir kaupiamas lėšas būtų galima sveikinti, bet kol nacionalinės reikšmės objektas neturi deramo valstybės užsakovo ir aikštės idėjos, vien jo pastangų per maža. Geriausiu atveju minėtas fondas galėtų būtų rėmėjas, bet ne užsakovas, skelbiantis konkursą skulptoriams.

 

Į fondo rėmėjų sąrašą buvau įtrauktas ir aš, negavęs siūlomo aikštės projekto kopijos. Kad ir kiek fondas puoštųsi patriotiniais šūkiais ir iškiliausiomis asmenybėmis, jo veikla ir skubėjimas yra neskaidrūs. Kodėl buvo sužaista iškilių žmonių pavardėmis? Kiek teiravausi į tai įtrauktų savo pažįstamų – jie tokio dokumento nėra pasirašę. Galbūt ir visi 77 asmenys nesupažindinti su tariamu projektu, bet įtraukti į paramos fondą? Aš taip pat nei minėto fondo pareiškimo, nei konkurso sąlygų, nei projekto nepasirašiau, o šiuo metu esu pareiškęs norą išstoti iš fondo.

 

Praėjusių metų lapkričio 25 dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sukviestame Vyčio visuomeninio komiteto posėdyje buvo renkami pritariančiųjų parašai, o ekrane rodomame dokumente suskaičiavau tik apie 20 parašų. Jei pasirašė nesupažindinti su projektu ar nekompetentingi spręsti asmenys, jie pripažino nelegalų, rangovų pasiūlytą ydingą aikštės projektą. Taip blokuojama galimybė sukurti deramą mūsų valstybės reprezentacinę aikštę.

 

Žinoma, kaip pasielgs pasirašiusieji, yra jų sąžinės ir garbės reikalas.Tačiau ką jie atsakys po kelerių metų, kai bus susigriebta: „Žiūrėkite, kaip aikštę sudarkė.“

 

Užprogramuota nesėkmė

Nesuformavus nacionalinio lygio idėjos, imituojant demokratiją ir mąstant verslo kategorijomis, dabartinis aikštės projektas užprogramuotas nesėkmei. Teigiantieji, neva Lukiškių aikštė didelė ir joje užteks vietos įvairioms funkcijoms, pamiršta Lietuvą viduramžiais buvus galingesnę už visas kaimynines valstybes. Kuriant tokioje vietoje daugiafunkcės paskirties aikštę, kur valstybingumo simbolika iškraipyta ir lieka nuošalyje, negalime tikėtis nei geros valstybingumo funkcijos, nei rekreacinės. Taigi, kartoju, vykdant šį projektą deramos Lietuvai valstybingumo aikštės tikrai neturėsime. Negi negerbiame savo Tėvynės istorijos, o mąstome tik verslo kategorijomis?

 

Beje, ir reprezentacinėje aikštėje miestiečių poilsiui galima skirti vejų ir liepų pavėsį. Po liepomis galima numatyti net dvi suolų eiles visu jos perimetru, tačiau nereikia statyti vaikų žaidimo aikštelių, kioskų ir paviljonų.

Svarbiausia – idėja

Mano nuomone, iš dabar susiklosčiusios situacijos galima išbristi tik tokiu atveju, jei aukščiausi valstybės asmenys, pasitarę ir gerai apsvarstę bei įsiklausę į piliečių lūkesčius, valingai suformuotų aikštės idėją ir toliau stebėtų bei globotų idėjos įkūnijimą.

 

Neabejoju, kad Lietuva, turėdama senas, bet sudėtingas valstybingumo tradicijas, tikrai nusipelno senojoje valstybės sostinėje Vilniuje turėti aikštę, reprezentuojančią jos valstybingumą. Būtent Lukiškių aikštė, esanti sostinės centre, netoli Seimo, yra vienintelė tinkama vieta Lietuvos valstybingumo simboliui ir memorialui žuvusiems už Lietuvą. Tokioje aikštėje būtų prasminga minėti valstybės šventes, istorines datas ir priiminėti užsienio valstybių vadovus, norinčius pagerbti mūsų valstybę ir padėti gėlių už ją žuvusiems.

 

Taigi aikštės idėja – pagarba šiandienos Lietuvos valstybei ir pagarba visiems žuvusiems dėl jos. Tokiai aikštės idėjai reikalingi objektai: valstybingumo simbolis ir paminklas žuvusiems už Lietuvą. Tinkamiausias valstybingumo simbolis yra herbas.

 

Kvadratinė Lukiškių aikštės struktūra diktuoja jos formavimą. Ji turi aiškų centrą, apsupta liepomis ir XIX-XX amžiaus architektūra. Kartoju, kad visai nesuprantama, kodėl architektui kilo mintis padaryti ją asimetrišką, su išraizgytais takų tinklais. Neaišku, kodėl sumanyta nesilaikyti istorinių ir architektūrinių ašių nuo Aukų gatvės, kurios pradžioje stovi paminkliukas tremtiniams, o kitame šios ašies gale, netoli bažnyčios, yra vieno iš 1863 metų sukilimo vadų Konstantino Kalinausko nužudymo vieta. Kodėl to nepaisyta?

 

Vien tai, kad buvusios aikštės centre sovietmečiu stovėjo Leninas, nepakankamas argumentas iškraipyti aikštės prigimtį. Be to, tokioje erdvėje statyti į valstybės herbą nepanašų simbolį, žemesnį už visą aplinką, yra tikras nesusipratimas.

 

Gal verta dar palaukti?

Aikštės centre dar neseniai ant 25 metrų aukščio stiebo buvo iškelta istorinė valstybės vėliava, jos stiebo aukštis ir vieta – puiki nuoroda, kur ir kokio aukščio galėtų būti valstybės simbolinis objektas.

 

Memoriale žuvusiems už Lietuvą pirmiausia turėtų būti amžinoji ugnis, o simbolis žuvusiesiems – nebūtinai skulptūra. Galėtų būti ir siena arba arkada su įrašais ar reljefais, pažyminčiais pagrindinius mūšius ir datas, pagaliau visus nuo seniausių laikų žuvusiuosius už Lietuvą. Valstybės simbolis kartu su memorialiniu kompleksu turėtų būti aikštės centre su numatytomis vietomis garbės sargybai ir reguliariam bei proginiam ceremonialui.

 

O kol kas svarbiausia – sustabdyti tai, kas šiuo metu daroma. Nes tai, kas daroma, yra grėsminga. Laiko iki valstybės jubiliejaus liko nedaug, o rezultatai kol kas apverktini. Ar ne geriau būtų valstybės atkūrimo šimtmečiui vien pastatyti paminklą Jonui Basanavičiui prie Lietuvos nacionalinės filharmonijos, o Lukiškių aikštę formuoti tada, kai tam subręsime ir deramai pasirengsime?