Rimvydas Racėnas. Korbiko Madona

lemtissibiras.lt 2017 01 31

Krasnojarsko krašto užkampyje buvo šiandieną jau apleista Korbiko gyvenvietė. 1948 m. jai gyvybės įkvėpė tremtiniai iš Lietuvos. Ir pačios gyvenvietės, ir ten gyvenusių tremtinių seniai jau nebėra.

lemtissibiras.lt

Išliko tik didelės kapinės, kuriose dar tebestovi apie 20 lietuviškų kryžių, kurie išsiskiria viena ypatybe. Jau iš tolo matomi aukšti lietuviški kryžiai yra nudažyti tamsiai raudonai, vadinamaisiais geležies suriko dažais. Kadaise tie kryžiai, kaip ir būdinga lietuviams, buvo nudažyti baltai (ir dabar keli tokie yra likę) ar palikti nedažyti. Vėliau, siekiant prailginti kryžių amžių, išvykstančių lietuvių jie buvo nudažyti raudonai.

 

Galbūt kitokios spalvos dažų po ranka tuomet neatsirado, o gal kaip tik šie dažai pasirinkti žinant jų konservuojančias savybes. Ir toks pasirinkimas iš tikrųjų pasiteisino, nes kryžiai tebestovi ir šiandien. Ant kryžių išraižyti gerai įskaitomi įrašai ir poetiškos epitafijos, primenančios lietuviškas raudas. Štai viena jų: „Tremtinė Emilija Mestauskaitė, g. 1925 m. VII 21 d., Dvelaičiai, Skaisgiris, Lietuva. A†A Mirė 1951 m. X 25 d. Ilsėkis ramybėje gėlė Lietuvos, be laiko nulaužta pasaulio audros Liko nuliūdę sesutės“. Šių kryžių įrašai užfiksuoti Antano Sadecko išleistame albume „Negrįžusiems“ (Kaunas, 2001, p. 133-139).

 

Ši raudonų kryžių „giraitė“ daro išties sukrečiantį įspūdį tiek vasaros žalumos fone, tiek ir baltomis pusnimis pasidabinusios ilgos Sibiro žiemos metu. Netikėtai į kapines užsukęs žmogus jaučiasi patekęs į paslaptingą, mistišką vietą, keliančią pagaugais nueinančio šiurpulio jausmą.

 

Lietuviškos kapinių dalies pradžioje tarsi saugodama mirusiųjų ramybę stovi Švč. Dievo Motinos Marijos statula, ikonografijoje vadinama Marija Maloningąja. Tai iš pušies išskaptuota žmogaus ūgio skulptūra. Tokių daug galime išvysti Lietuvos bažnyčiose, šventoriuose ir kapinėse. Viena jų, tarsi norėdama palengvinti sunkius tremtinių vargus, atsirado ir tolimajame Sibire.

 

Skulptūros skleidžiama sakralinė aura gaubia kapines jau beveik 60 metų. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti tą faktą, kad lietuvių pradėtos kapinės, tremtiniams seniai išsiskirsčius ir gyvenvietės nebelikus, ne tik nesunyko, kaip nutiko su daugeliu kitų lietuvių kapinių, tremtiniams išvykus iš tremties vietų, bet vis dar tebefunkcionuoja. Jose tebelaidojami vietiniai aplinkinių kaimų gyventojai, nors jie kaimai turi ir savo vietines kapines. Tai išties unikalus reiškinys Sibiro platybėse.

 

Aukštas meninis skulptūros lygis, lemiantis ir jos įtaigumą, kapines lankantiems žmonėms byloja apie neeilinį ją išdrožusio autoriaus talentą. Kas jis yra? Tai Jonas Maldutis, šiandieną gyvenantis Ukmergėje. Pokariu kaip Linkuvos gimnazistas įsitraukęs su bendramoksliais į kovą už laisvą Lietuvą. Šie jaunuoliai leido pogrindinį laikraštėlį „Nepavergtos mintys“, o J. Maldutis, būdamas gabus meninei kūrybai, jį papuošdavo savo piešiniais. Laikraštėlio leidėjai buvo susekti ir nubausti kaip didžiausi nusikaltėliai: 1946 m. kovo 4 d. teismas juos nuteisė pagal 58 straipsnio punktus 1A ir 11. J. Madučiui skirta 10 metų lagerio ir 8 metams jam buvo atimtos pilietinės teisės. J. Maldučio teistumo šleifas palietė ir jo šeimą. 1948 m. šeimos nariai buvo ištremti į minėtąjį Korbiką, kur 1956 m., atkalėjęs 10 metų lageryje, atvyko ir J. Maldutis, gavęs „malonę“ prisijungti prie šeimos. Čia jis, pasižiūrėdamas į mažą atvirutę, ir išdrožė Marijos Maloningosios skulptūrą, kaip bendrą paminklą vienam po kito iškylantiems tėvynainių kapų kauburėliams.

 

Ši skulptūra laikytina Lietuvos kultūros ir istorijos paveldu užsienyje. Per 54 metus po pastatymo ji stipriai sunyko ir artimiausiu metu būtų neišvengiamai pražuvusi. Norėjosi šį unikalų paminklą išsaugoti. Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijoje kilo sumanymas skulptūrą pakeisti kopija, t. y. sukurti naują identišką skulptūrą. Tam neprieštaravo J. Maldutis, tai leidžia daryti ir paveldo apsaugo nuostatai.

 

Krasnojarske norinčių ir galinčių išdrožti skulptūrą neatsirado. Tad, gavus paramą iš AB „Lietuvos geležinkeliai“, ją iš ąžuolo Vilniuje išdrožė skulptorius Andrius Salys. Tada skulptūra buvo nugabenta į Korbiką, kur 2010 m. rugsėjo mėn. 11 d. pastatyta vietoj sunykusios. Originalas parvežtas į Lietuvą ir atiduotas konservuoti ir restauruoti į Lietuvos nacionalinį muziejų. Skulptūrą žadama eksponuoti 2011 m. birželio mėn. šiame muziejuje rengiamoje parodoje, skirtoje pažymėti 1941 m. trėmimų 70-metį.

 

Šį sumanymą įgyvendino Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos nariai Rimvydas Racėnas ir Česlovas Mižutavičius bei Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis. Jiems talkino Krasnojarsko lietuviai bei jų palikuonys.

 

Turint omenyje ypatingą Korbiko kapinių paveikumą jų lankytojams, norėtųsi joms suteikti memorialinį statusą. Tam reikia išsaugoti lietuviškus kryžius. Ketinama 2011 m. organizuoti ekspediciją, kurios metu būtų remontuojama kapines juosianti tvora, sutvirtinti dabar pasvirę masyvūs kapinių įėjimo vartai ir tvarkomi patys kryžiai.