Sadauskas-Kvietkevičius. Ar obuoliavimas su nelabaisiais – tik verslas, kurio nereikėtų painioti su politika?

delfi.lt 2018 06 04

Pasaulyje ir Lietuvoje yra ne taip jau mažai politikų, kurių reputaciją pradėję lyginti su krikščioniškoje kultūroje susiformavusiu velnio įvaizdžiu, pamanytumėm, jog pastarasis atrodo dar visai pakenčiamas.
Tačiau net Vakarų Europos valstybių vadovai, deklaruojantys ištikimybę laisvės, lygybės, žmogaus teisių ir demokratijos vertybėms, kaip mat jas užmiršta, vos tik pakvimpa... Ne, ne smala, o galimybe stambiajam jų vadovaujamų šalių verslui sėkmingai „paobuoliauti“ nors ir su pačiu nelabuoju.

 

Ar čia seniai Emmanuelis Macronas viešai pyko ant Rusijos propagandos kanalų, Prancūzijos prezidento rinkimų metu savo melagingomis naujienomis bandžiusių pakreipti rinkėjų nuotaikas jo varžovės, kraštutinių dešiniųjų kandidatės Marine Le Pen naudai? Jo vadovaujama Prancūzija parėmė Didžiąją Britaniją, apkaltinusią Rusiją cheminio ginklo panaudojimu Solsberyje prieš Sergejų ir Juliją Skripalius. Kas atsitiko naujo, išskyrus Kremliui ypatingai nepalankių Malaizijos lėktuvo katastrofos tyrimo išvadų paskelbimą, kad tas pats E. Macronas Sankt Peterburge 4 valandas bičiuliškai šnekučiavosi su Vladimiru Putinu?

 

Atsakymą rasite ne Rusijos ir Prancūzijos prezidentų pasisakymuose, o Sankt Peterburgo forumo statistikoje – iš viso jame buvo atstovaujamos 1400 įmonių iš 70 šalių, bet Prancūzijos delegacija buvo pati gausiausia, ją sudarė 170 verslininkų iš 60 bendrovių.

Prieš Rusijos agresiją Ukrainoje ir sankcijų įvedimą, 2011 metais, automobilių koncernas „Renault“ planavo per artimiausius 5 metus Rusijoje padidinti pardavimus 40 proc., iki 1,6 mln. automobilių per metus. Sankcijos ir rublio nuvertėjimas tuos planus koregavo, bet „Renault“ iki šiol liko daugiausiai Rusijoje investavusiu automobilių gamintoju, kartu su valstybine įmone „Rostech“ valdančiu vis dar nuostolingą šios šalies automobilių pramonės lyderį „Avtovaz“. Pakanka pažvelgti į bet kurio iš didžiųjų Rusijos miestų gatvių nuotrauką ir pamatysite, kad jose dominuoja ne seni „Žiguliai“ ar, kaip Baltijos šalyse, naudota vokiška technika, o Rusijoje surinkti nauji „Dacia“ automobiliai, kuriuos prancūzai rusams jau daugiau kaip dešimtmetį pardavinėja su „Renault“ prekiniu ženklu.

 

Kaip giliai prancūzai buvo įsimynę į Rusiją, geriausiai iliustruoja „Mistral“ klasės universalių jūrų desanto laivų statybos istorija. Du laivai turėjo būti parduoti Rusijai pagal 2011 m. Maskvos ir Paryžiaus sudarytą 1,2 mlrd. eurų vertės sutartį. Prancūzija, nors ir labai nenoriai, ją nutraukė, kai Rusijai buvo įvestos sankcijos dėl jos agresijos Ukrainoje. Galiausiai laivai vos už 950 mln. eurų buvo iškišti Egiptui.

Prancūzija garsiausiai piktinasi Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo paskelbtu pasitraukimu iš Irano branduolinio susitarimo, nors Izraelis ne taip seniai paskelbė savo žvalgybos surinktą informaciją, jog iraniečiai, pažeisdami šią sutartį, tęsia branduolinio ginklo kūrimą. Solidarumą su ajatolomis, o ne sąjungininkais už Atlanto A. Macronas demonstruoja visai ne todėl, kad naiviai tikėtų, jog Islamo revoliucijos sargai siekia taikos ir santarvės.

 

Prancūzų „Peugeot“ tapo pirmą Vakarų automobilių gamintoja, paskelbusia apie sugrįžimą į Iraną po tarptautinių sankcijų šiai šaliai atšaukimo. 2016 m. „Peugeot“, su Irano automobilių gamintoja „Khodro“ pasirašė 400 mln. eurų vertės partnerystės sutartį. Netrukus po to sankcijų atsikratęs Iranas pasirašė 660 mln. eurų vertės susitarimą su kita prancūzų automobilių gamintoja – „Renault“. Pagal jį iš viso per metus Irane turėtų būti surenkama apie 0,5 mln. „Renault“ automobilių.

 

„Mūsų strateginis interesas yra palaikyti gerus santykius su Rusija“, – pasakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, gegužę Sočyje susitikusi su V. Putinu. Iškart po to Vokietija kategoriškai atmetė amerikiečių reikalavimą stabdyti dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą, net jeigu dėl to susilauktų JAV sankcijų. Jei bandyčiau suskaičiuoti bent stambiausias vokiečių investicijas Rusijoje, jums ko gero nusibostų skaityti, todėl tik priminsiu, kad terminas „šrioderizacija“ atsirado pagal pavardę buvusio Vokietijos kanclerio, socialdemokrato Gerhardo Schroederio, kuriam už palankumą Rusijai buvo atsilyginta koncerno „Gazprom“ antrinės įmonės „Nord Stream 2“ direktorių tarybos pirmininko pareigomis.

Ko gero labiausiai Kremliaus šeimininką džiugina beįsiplieskiantis prekybos karas tarp JAV ir Europos dėl D. Trumpo įvedamų muitų plienui ir aliuminiui. Tikslas suskaldyti Vakarus, sugebėjusius pademonstruoti vienybę, vejant namo Rusijos diplomatus iškart po Solsberio įvykių, atrodo jau ranka pasiekiamas.

 

Jei manote, kad Baltijos šalys tokiomis aplinkybėmis atrodo kaip nepajudinama vakarietiškų principų tvirtovė, tai priminsiu skandalus dėl rusiškų pinigų plovimo Latvijoje ir Estijoje, mūsų premjero užuominas apie santykių su Rusija atkūrimą ir Kauno mero įmonės produkciją ant V. Putino stalo.

 

Šalies viduje mes taip pat sėkmingai veidmainiaujame, kai po visų vijūnėlių Druskininkų savivaldybės meras vis tiek paliekamas vadovauti Lietuvos savivaldybių asociacijai, kurios rekomenduotos įstatymų pataisos, skirtos opozicijos teisėms riboti, lyg niekur nieko laiminamos Seimo Savivaldybių reikalų komitete. Nors pamojuoti liaudžiai iš balkono per Kurorto šventę šiemet pas Ričardą Malinauską neatvažiavo nei premjeras, nei šios vyriausybės ministrai, darbo dienomis „obuoliauti“ kurorte jo reputacijos problemos jau netrukdo gerokai didesniam politikų būriui, negu tuomet, kai skandalai dar buvo švieži.

Politikai elgiasi principingai tik tada, kai jų veiksmus ir pasisakymus atidžiai stebi ir vertina visuomenė bei žiniasklaida. Sankcijos Rusijai po Krymo aneksijos ir įsiveržimo į Rytų Ukrainą atsirado tik dėl gerai organizuoto viešosios nuomonės spaudimo, kurį patyrė Vakarų valstybių vadovai. Šokas dėl Skripalių apnuodijimo cheminiu ginklu ir Malaizijos oro linijų keleivių žūties taip pat privertė demonstruoti principingumą.

 

Tačiau jis gali kaip mat išgaruoti, vos tik visuomenė nustos domėtis, kiek ten ukrainiečių žuvo Rytų fronte šią savaitę. Pasaulio futbolo čempionatas Rusijoje V. Putinui yra labai palanki proga sušvelninti savo šalies įvaizdį, ir tik nuo mūsų priklauso, ar tik mėgausimės žaidimu, ar pasinaudosime proga priminti, jog Kremliaus lyderiai čempionato svečius sveikina iki alkūnių kruvinomis rankomis.