Vytautas Landsbergis. Balsavičiai

delfi.lt 2018 09 13

Kai kitą dieną po Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. okupacijos tos būtent kariuomenės vadas Timošenko viešai paskelbė generalinį uždavinį – nedelsiamą Lietuvos sovietizaciją! – tai apėmė kelis dalykus.
Vytautas Landsbergis

delfi.lt   D. Pipo nuotr.
Ir vietinės valdžios bei represinių struktūrų pajungimą Kremliaus ekspansijos tikslui, ir orientaciją į būsimą marionetinę „liaudies“ atstovybę. Jos arba jai iš anksto numatytas, skirtas veiksmas – okupanto labui atsisakyti savo valstybės – buvo išmaniai suplanuotas būtent per hibridinį atstovų parinkimą (sovietų valdžiai kontroliuojant) ir būsimą jų neva balsavimą 1940 m. liepos 21 dieną.

 

 

Filmininkai dar neatkūrė to spektaklio Kauno teatre. Atviras visos publikos balsavimas be debatų, be išdalintos darbotvarkės ir projektų, be balsuotojų patikros – kas balsuoja, draugai? – tačiau vieningai už Pirmosios Respublikos laidotuves!

 

O kas sudarė dalyvaujančią publiką? Kas buvo balsavičiai?

 

Tarp komunistų ir GPU parinktų ką „išrinkti“ vadinamo liaudies seimo narių sėdėjo daug daug paprastos liaudies atstovų – spektaklio svečių civiliais rūbais. Jie entuziastingai (nors akmeniniais veidais) rėmė Dekanozovo sudarytą ir Sniečkaus vykdomą scenarijų, drausmingai balsavo „už“ bet ką, keldami politinio-represinio darbo nuvargintas rankas, ir Lietuvos valstybė buvo viens-du likviduota. Padoresniems atrankinio „Seimo“ nariams nė nespėjus susivokti, kas vyksta, ką ir kaip jie laidoja. Tokie liko jų pačių atsiminimai. Apie istorinę „socializmo pergalę“, be abejo. Apie Europos žemėlapio permainas, sekant kolega Hitleriu, uždažant buvusias nepriklausomas Baltijos valstybes tiesiog raudonai.

„Balsavimo“ būdas čia buvo svarbi sudėtinė aneksijos dalis – o vis dėlto „dielo techniki“. Trumpai priminiau. Ar norėtumėte, kad einant nūnai į Lietuvos prezidento rinkimus šis metodas būtų naudojamas TS-LKD vidiniuose rinkimuose? Gudručiai (kliugeriai) gali pasinaudoti esama gerąja praktika.

 

Atsivesim daug balsavičių, ir TS-LKD narių valia paskęs nepartinių kieno nors simpatikų daugumoje. O rezultatas – vis dar garbingos partijos vardu. Ar tikrai reikia tuo rizikuoti?