Laurynas Kasčiūnas. Kodėl Lietuvai nereikia Europos kariuomenės?

delfi.lt 2018 11 21

Europos Sąjungoje vis dažniau diskutuojama apie Europos karinių pajėgų kūrimą. Tokį siūlymą dėl Europos saugumo stiprinimo ne kartą yra išsakę Prancūzijos ir Vokietijos vadovai.

delfi.lt

Tačiau turint omeny, kad pagrindinis Europos saugumo garantas tebėra NATO, kyla klausimas, koks būtų Europos karinių pajėgų santykis su Aljansu ir kaip tai paveiktų tiek Europos, tiek Lietuvos saugumą.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad tai nėra nauja idėja. Oficialiai siūlymą sukurti Europos karines pajėgas iškėlė 2015 m. Europos Komisijos Pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junkeris. Taip pat praėjusiais metais Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, pristatydamas savo ES ateities viziją, išsakė tokį patį siūlymą, kurį dar sykį pakartojo šio mėnesio pradžioje, pridurdamas, kad tai padėtų apsisaugoti „nuo Kinijos, Rusijos ir netgi Jungtinių Valstijų“. Europos kariuomenės paramą pritarimą išsakė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, teigdama, kad Europa turi prisiimti atsakomybę dėl savo saugumo.

Tačiau tokia integracija gynybos srityje vertinama kontraversiškai. Vakarų Europos valstybių lyderių teigimu, pagrindinė priežastis verčianti juos vėl kelti Europos kariuomenės idėją – gilėjantys nesutarimai su dabartine JAV administracija, taip pat JAV prezidento Donaldo Trumpo raginimai Vakarų Europos šalims didinti finansavimą gynybai. Reikia pripažinti, kad šiuose D. Trumpo žodžiuose yra tiesos, nes iki šiol Europa visada kliovėsi JAV įsipareigojimais ją ginti, tuo tarpu dauguma ES šalių nevykdo NATO įpareigojimo gynybai skirti ne mažiau 2 proc. BVP.

Būtina išvengti dvigubo lojalumo dilemos

Pradėti reikėtų nuo to, kad vis daugiau NATO narių turi pradėti rimtai vertinti savo pareigą pirmiausia siekti apsiginti pačioms. Žinoma, ir ES turi prisiimti daugiau atsakomybės, daugiau investuoti į savo gynybą ir bendrus gynybinius pajėgumus. Tačiau tikrai nereikėtų kurti paralelinių struktūrų NATO.

Daugiau nei du trečdaliai Aljanso gynybinio potencialo priklauso JAV. Būtent NATO yra ta galia, kuri gali realiai atremti Rusijos keliamą grėsmę. Todėl visada, kai pradedama kalbėti apie Europos karines pajėgas, privalu įvertinti, koks būtų tokios struktūros santykis su NATO. Prancūzija atvirai įvardija, kad Europos karinių pajėgų kūrimas turi būti autonomiškais procesas nuo JAV.

Tai suvokiama kaip tam tikra atsvara JAV. Tačiau didesnė autonomija nuo JAV gali virsti didesne priklausomybe nuo Rusijos, kuri suinteresuota NATO silpninimu ir skaldymu. Juk turbūt ne veltui Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas teigiamai įvertino tokią idėją, teigdamas, jog visiškai natūralu, kad ES kaip galingas ekonominis vienetas nori būti nepriklausoma ir savarankiška gynybos ir saugumo srityje.

Taigi, bet kokių savarankiškų karinių pajėgų sukūrimas gali imti dubliuoti NATO. Šalims, kurios yra tiek NATO, tiek ES narės, kiltų dvigubo lojalumo dilema. Nors formaliai tokią dilemą galima įžvelgti ir dabar, tačiau ją padeda spręsti tai, kad tiek NATO, tiek Bendra saugumo ir gynybos politika yra tarpvyriausybinio pobūdžio, t. y. kariniai pajėgumai priklauso valstybėms narėms, o ne viršvalstybinėms organizacijoms. Todėl, jeigu tai būtų Europos karinės pajėgos su viršvalstybiniu sprendimų priėmimu, tai gali išstumti NATO iš Europos saugumo sistemos. Kartu tai reiškia, kad būtų išstumtos ir JAV. O tai imtų prieštarauti Lietuvos saugumo interesams.

Visgi yra sunkiai tikėtina, kad bent jau artimiausioje perspektyvoje toks darinys kaip Europos kariuomenė būtų įkurtas, nes pirmiausia ES turėtų tapti federacija. Tačiau objektyvių priežasčių tam tikrai nėra. Europoje nėra bendros strateginės kultūros ir tapatybės, valstybės turi skirtingą grėsmių suvokimą.

Pavyzdžiui, Rytų Europos šalims didžiausios grėsmės kyla iš Rusijos, tuo tarpu pietinėms Europos valstybėms kur kas aktualesnės migracijos problemos, iššūkiai Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų regione. Todėl atrasti bendrą požiūrį ir sprendimą nebūtų taip lengva, tam prireiktų daugiau laiko. Tam įtakos gali turėti iš kai kurių Europos šalių verslo ryšiai su Rusija.

Ką ES galėtų nuveikti saugumo ir gynybos srityje?

Lietuvos interesas - saugumo ir gynybos politikoje ES turėtų orientuotis į papildomumą NATO veiklai, o ne jos dubliavimą ar silpninimą. Šiuo atveju galima pateikti du gerus pavyzdžius.

Pirma, sustiprinto ES gynybos bendradarbiavimo (PESCO) formato projektas dėl „karinio Šengeno“, kurio tikslas prireikus užtikrinti sklandų ir operatyvų karinės paramos atvykimą, sutrumpinant teisines valstybių sienų kirtimo procedūras ir pritaikant kelių, viadukų, geležinkelių bei kitą būtiną infrastruktūrą karinės technikos srautų judėjimui. Tam naujoje ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje numatoma skirti 6,5 mlrd. eurų. Beje, papildomo finansavimo kelių ir geležinkelių modernizavimui pagal NATO karinius standartus gali tikėtis ir Lietuva. Planuojama, kad tam reikėtų 430 mln. eurų.

Kitas PESCO projektas – Lietuvos iniciatyva kuriamos ES kibernetinės greitojo reagavimo pajėgos, prie kurių jau prisijungė 9 ES šalys. Tai realus postūmis stiprinant ES atsaką į kibernetinius išpuolius ir užtikrinant saugią skaitmeninę aplinką. Taip pat tam bus galimybė užsitikrinti finansavimą, nes naujoje kitoje daugiametėje perspektyvoje Europos saugumo ir gynybos reikmėms numatoma skirti daugiau nei 24 mlrd. eurų.

Taigi, visa tai yra konkretūs sėkmingo ES glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje pavyzdžiai. Be abejonės, šalia to svarbu stiprinti ir gynybos pramonę, investuoti į gynybos srities mokslinius tyrimus. Tam praėjusiais metais sukurtas Europos gynybos fondas. Tačiau jei lėšos kariniams įsigijimams būtų skiriamos centralizuotai, klausimas, ar tai neatimtų iš valstybių narių teisės savarankiškai spręsti, ką iš kur pirkti, priklausomai nuo kiekvienos šalies geopolitinės ir saugumo aplinkos.

Prancūzijos prezidentas E. Macronas yra užsiminęs, kad „Europa turi didinti finansavimą gynybai, bet pinigai turi būti skirti europietiškoms, o ne amerikietiškoms kompanijoms“. Tačiau dažnai ginkluotės pirkimas yra ir strateginis sprendimas, galintis paskatinti partnerius imtis tikrų žingsnių, pavyzdžiui, pastiprinant regiono saugumą ir pan. Todėl tokie pasirinkimo galimybių apribojimai neatitiktų Lietuvos saugumo interesų, nes, pavyzdžiui, būtų sunkiau kalbėtis su JAV, kuri yra strateginė partnerė ir sąjungininkė užtikrinant Lietuvos ir Baltijos regiono saugumą.

Taigi, tokios iniciatyvos dėl integracijos gynybos srityje, kokios pastaruoju metu girdimos iš didžiųjų Europos valstybių, turi būti atsakingai pasvertos, ypač per jų santykį su NATO. Be abejonės, Europa turi stiprinti savo saugumą ir priimti daugiau atsakomybės už tai. Kaip minėta, yra projektų, kurie tai leidžia pasiekti ne dubliuojant, bet papildant Aljansą ir išsaugant transatlantinį ryšį. NATO yra Lietuvos ir Europos saugumo garantas. Reikia tikėtis, kad ši gynybos samprata išliks transatlantinė ir niekas dėl jos nereikš abejonių.