Ramūnas Bogdanas. Kada Rusija gali užblokuoti Klaipėdą

delfi.lt 2018 12 04

Vakarų ir Rusijos santykiai kardinaliai pradėjo keistis 1999 m. nuo tada, kai Rusijos premjeras Jevgenijus Primakovas, būdamas lėktuve virš Atlanto pakeliui į JAV, liepė apsisukti ir grįžti namo, gavęs žinią, jog NATO smogė kitataučių genocidą vykdančioms serbų pajėgoms.

delfi.lt
Šį apsigręžimą galima lyginti su Donaldo Trumpo žinute iš Air Force One, skrendančio į G-20 lyderių susitikimą Buenos Airėse. Prieš skrydį pranešęs, kad dabar labai geras laikas susitikti su Vladimiru Putinu ir patvirtinęs, jog rusai „labai nori šio susitikimo“, lėktuve prezidentas aptarė situaciją Kerčės sąsiauryje, kur Rusija užpuolė tris Ukrainos laivus, juos apšaudė, užgrobė ir paėmė į nelaisvę visas tris įgulas.

Dalis jūrininkų pervežti į kalėjimą Maskvoje, prie sužeistųjų bent kol kas neprileidžiama. Rusai perlenkė lazdą ne tik šaudydami į nuplaukiančius laivus neutraliuose vandenyse. Kada jie sulaiko nelegaliai į jų vandenis įplaukusius užsienio žvejybos laivus, už neteisėtą sienos kirtimą areštuoja tik kapitoną. Šįkart ruošiasi teisti visus laivuose buvusius ukrainiečius.

Pasitarime su prezidentu Air Force One dalyvavo valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo, Baltųjų rūmų admininstracijos vadovas Johnas Kelly‘is ir konferenciniu ryšiu prisijungęs nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas, skrendantis iš Brazilijos. Po pusvalandžio D. Trumpas paskelbė Twitterio žinutę, jog susitikimas neįvyks, nes rusai nepaleido jūreivių.

Grėsmė laisvai pasaulinei laivybai

Susėsti su JAV prezidentu ir dalintis pasaulį – didžioji V. Putino svajonė. Buenos Airėse per G-20 lyderių susitikimą turėjo įvykti 20 min. pokalbis dviese, o po to – dviejų valandų derybos drauge su delegacijomis.

 

Iš viso to teliko vienas klausimas, kurį eidamas D. Trumpas uždavė V. Putinui. Ir tas klausimas buvo ne apie Siriją, ne apie vidutinio nuotolio raketas. Jis buvo apie ukrainiečių užpuolimą Kerčės sąsiauryje.

Kodėl Jungtinės Valstijos prezidento asmenyje į pirmą vietą iškėlė mažai kam žinomo sąsiaurio problemą? Juk Azovo jūra yra pasaulinių prekybos kelių nuošalyje ir dėl savo seklumo jokių perspektyvų didinti apyvartą neturi, nes ji netinkama dideliems laivams.

 

Susirūpinimą sukėlė tai, kad savo išpuoliu rusai kirto į laisvos laivybos šerdį, paneigdami tarptautiniais susitarimais grindžiamą laisvą judėjimą sąsiauriais. Jungtinėms Valstijoms jūrų prekyba yra nacionalinio saugumo klausimas. Jį ir užkabino rusai savo elgesiu su ukrainiečiais.

Įėjimas į Juodąją jūrą yra tik per Turkijos kontroliuojamus sąsiaurius, tačiau jis yra reguliuojamas tarptautinės Montreaux konvencijos. Iranas yra nekart grasinęs blokuoti Ormūzo sąsiaurį, per kurį vyksta naftos tranzitas Raudonąja jūra, bet niekada to nedarė, suvokdamas skaudžias pasekmes. O kas būtų, jei Ispanija, turinti teritorijas abipus Gibraltaro sąsiaurio, imtų savaip reguliuoti įėjimą į Viduržemio jūrą?

Išpuolio Kerčėje pasekmes atidžiai stebi Kinija, reiškianti pretenzijas į Pietų Kinijos jūrą, knibždančią laivų.

 

Per Malakos sąsiaurį tarp Indonezijos ir Malaizijos, kur eina didysis prekių tarp Europos ir Azijos srautas, laisvą laivų judėjimą užtikrina JAV karo laivai, stovintys Singapūre. Sekdami nebaudžiamais rusais, kinai galėtų pagal analogiją užblokuoti sąsiaurį tarp žemyninės Kinijos ir Taivanio salos, teisindamiesi tuo, kad Taivanis yra Kinijos dalis.

 

Rusijos elgesys Kerčės sąsiauryje kelia grėsmę pasaulinei laisvos laivybos tvarkai visuose vandenynuose ir pažeidžia JAV bei kitų jūromis prekiaujančių šalių interesus.

 

Paniekinta tarpvalstybinė sutartis

Rusijos saugumo FSB tinklapyje paskelbtoje ataskaitoje apie įvykį rašoma, jog ukrainiečiai pranešė plaukiantys per sąsiaurį, remdamiesi 2003 m. tarpvalstybine sutartimi. Ją yra pasirašęs pats V. Putinas, ir iki šiol savo parašo jis neatšaukė.

 

Nors V. Putinas dabar kalba apie teritorinių Rusijos vandenų pažeidimą, toje geografinėje vietoje ši sąvoka netaikoma.

Vandens sienos tarp Ukrainos ir Rusijos nei Kerčės sąsiauryje, nei Azovo jūroje niekada nebuvo ir nėra. Jos nenorėjo nė viena iš šių valstybių, kadangi nustačius sieną, atsirastų teritoriniai vandenys, o Azovo jūros vidurys liktų tarptautiniais vandenimis, į kuriuos gali plaukti bet kas.

 

Sąsiauryje laivyba vyksta dar 19 amžiuje iškastu kanalu, kuris yra arčiau Krymo kranto. Brėžiant sieną, farvateris būtų likęs Ukrainos pusėje, o Rusija teturėtų laivybai netinkamą seklią sąsiaurio dalį. Todėl Azovo jūra ir Kerčės sąsiauris tuo tarpvalstybiniu susitarimu paskelbti vidiniais Rusijos ir Ukrainos vandenimis. Toji sutartis teigia, jog ir kariniams, ir prekybiniams laivams su Ukrainos arba Rusijos vėliava garantuojamas laisvas judėjimas jūra bei sąsiauriu.

 

Po Krymo aneksijos Rusijos Transporto ministerija įvedė tvarką, jog sąsiaurį kertantys laivai privalo gauti aneksuoto Kerčės uosto kapitono leidimą.

 

Prieš porą mėnesių keli ukrainiečių karo laivai praplaukė į Azovo jūrą be priekabių. Šįkart Rusija reagavo agresyviai.

Du Rusijos karo laivai, kurių vienas yra 600 t vandens talpos, o kitas – 1800 t, puolė du artilerinius ukrainiečių katerius, turinčius po 38 t vandens talpos, juos apšaudė besitraukiančius atgal į Juodąją jūrą neutraliuose vandenyse.

Su keiksmais ir įsiūčiu 56 m ilgio laivas taranavo 1974 m. gamybos ukrainiečių buksyrą, apkabinėtą padangomis, kuriame buvo šešių žmonų įgula. Gal juos taip siutino totoriškas buksyro pavadinimas „Jani Kapu“ (Naujieji Vartai), nes Kryme rusai gniaužia viską, kas totoriška? Ir vartai į Azovo jūrą ukrainiečiams buvo užtrenkti su trenksmu.

 

Pačių rusų paviešintas taranavimo įrašas niekuo nesiskiria nuo vierchų surengtos egzekucijos nesipriešinančiai aukai Pravieniškėse. Ir vieni, ir kiti jaučiasi tikri didvyriai. Perimti rusų lakūnų pokalbiai rodo, kad katerius prisivijęs raketomis apšaudė atakos sraigtasparnis K-52 ir naikintuvas Su-30.

Užregistruotas pavojaus signalas aiškiai rodo, kad antpuoliai vyko neutraliuose vandenyse. Tokią agresiją galima traktuoti kaip piratų veiksmus, vykdomus po Rusijos vėliava. Vakarai reagavo, vėl prisiminta, jog Ukrainoje vyksta karas, ir tai paverčia incidentą Kerčės sąsiauryje pergalingu Ukrainos pralaimėjimu.

 

Nord Stream kaip strateginė infrastruktūra

Kitas rusų argumentas, be jų pačių sau prisiskirtos teisės į sąsiaurio kontrolę, yra strateginės reikšmės infrastruktūros objekto apsauga. Kalbama apie tiltą per sąsiaurį, kurį pastatė viena iš V. Putino draugo Arkadijaus Rotenbergo firmų, nekreipdama jokio dėmesio į Ukrainos interesus ir pridengdama savo nesiskaitymą bei milžinišką sąmatą šūkiu apie Krymo sujungimą su Rusija.

 

Ukrainiečiams nepavyko – arba jie buvo per mažai aktyvūs – įrašyti tilto statybos klausimo į tarptautinę darbotvarkę, ir dabar jis tapo blokados priemone prieš ukrainietišką Azovo jūros pakrantę. Numarinę uosto apyvartą Mariupolyje, sukėlę masinį gyventojų nepasitenkinimą, rusai vėl gali pakartoti sykį jau atmuštą puolimą ir užgrobti pajūrio juostą iki pat Krymo.

Kaip pastebėjo Andrejus Ilarionovas, pagrindinis galimo puolimo tikslas būtų užvaldyti šiaurės Krymo kanalo ištakas Ukrainoje, nes iš jo vandeniu aprūpinamas Krymas.

Jei būtų pripažinta Rusijos teisė blokados būdu ginti tiltą nuo tariamos grėsmės, turėtų sunerimti visos rytinės Baltijos pakrantės valstybės. Juk ukrainiečių laivai, įspėti rusų, sustojo per 15 km nuo tilto, o po to traukėsi, bet tai jų negelbėjo.

 

Pažiūrėkite, kaip Baltijos jūrą išilgai padalina jos dugnu einantis dujotiekis Nord Stream. Nutiesus antrą liniją, per metus juo žada pumpuoti iki 55 mln. m3 dujų, ir tai bus ypatingos svarbos infrastruktūros objektas. Jį Rusija vieną dieną ims saugoti taip, kaip dabar saugo Kerčės tiltą.

 

Tarkime, įves tvarką, kad kiekvienas laivas, kertantis trasą, turi gauti, pvz., Kaliningrado uosto leidimą. Nustatys, kad rusų laivai, saugantys dujotiekį, turi teisę patikrinti krovinį, ar nėra sprogstamųjų medžiagų: juk laivai plauks į fašistines Baltijos šalis arba rusofobinę Lenkiją.

 

Visos keturios valstybės atsidurtų už jūrinio kordono ir patirtų milžiniškų nuostolių dėl laivybos trikdžių. Tranzitas per Klaipėdos uostą prarastų bet kokį patrauklumą, ir Lietuvos biudžete atsirastų didžiulė duobė.

Arba įsivaizduokite, kad žiemą į mūsų SGD terminalą plaukia tanklaivis su kroviniu, jis sulaikomas dėl neva kilusios grėsmės infrastruktūrai, ilgai tikrinama, ar jis tikrai nesprogs dėl galimai nutekančių dujų, plaukdamas kaip sykis virš dujotiekio trasos.

 

Dabar nusileidus Rusijai dėl Kerčės sąsiaurio, ateičiai ji turėtų precedentą plėsti savo griaunamąją veiklą. Nepajėgdama atvirai pulti, Rusija stengiasi sudrumsti vandenį, pasikasti po tarpvalstybinių santykių pamatais ir neršti savo agresyvumą toje sumaištyje.

 

Mūsų užsienio politikos uždavinys yra įtikinti sąjungininkus užkardyti tolesnę chaoso plėtrą, kol ji dar nepermesta į Baltijos jūrą.

 

Turime dėmesingai stebėti Kerčės incidento sprendimą normandišku formatu (dalyvaujant Ukrainai, Rusijai, Vokietijai ir Prancūzijai), apie ką jau skelbia sutarusi su V. Putinu Argentinoje Angela Merkel. Juk Vokietija yra pagrindinė Nord Stream projekto gynėja ir naudos gavėja ES.

 

Dabar Petro Porošenka kviečiasi Vokietijos karo laivus į Juodąją jūrą. Nesinorėtų sulaukti laikų, kai reiktų mums kviestis tų laivų į Baltiją.