1949-ųjų vasario 16-osios deklaracija: žinia šiandienos Lietuvai

lzinios.lt 2019 02 18

Sukanka 70 metų, kai partizanų vadų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracija. Prisiminkime, kokią išsivadavusios Lietuvos viziją matė šio istorinio dokumento signatarai.

lzinios.lt

„Šiandien Nepriklausomybės šventė – Vasario 16-oji. Tautos nepriklausomumas ir suverenumas „užtikrintas“ Vorkutoje arba gerai, labai gerai maskuotame bunkeryje. Kur Atlanto Charta? Radijo komentatoriai rimtu, pamokomu ir išdidžiu balsu aiškina, esą Vakarų valstybės matančios ir žinančios apie viską, kas čia darosi, ir jos, aišku, atnešiančios išvadavimą, bet dabar... dabar dar reikią laukti, nes dar neatėjęs laikas. Kai dėl Lietuvos bylos, tai jos esą taip pat dabar negalima liesti; vėliau, galbūt po karo...“ Tokius žodžius savo dienoraštyje 1949 metų vasario 16 dieną įrašė Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantas bei šios apygardos spaudos ir informacijos srities viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.


Tos dienos įraše yra ir kitas sakinys: „Vanagas nieko nerašo. Užstrigo ir užstrigo pas savo „Žemaičių tetulę“. Rašydamas šias eilutes Dzūkas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kaip tik tą dieną Žemaitijos Minaičių kaime Dainavos apygardos vadas Vanagas drauge su dar septyniais visos Lietuvos partizanų vadais pasirašė LLKS tarybos deklaraciją. Nežinojo, kad šiame dokumente, įeisiančiame į mūsų istoriją ir tapsiančiame galiojančiu šiandieninės Lietuvos teisės aktu, ne tik nusakoma viso ginkluoto pogrindžio kovos esmė, bet ir pateikiama būsimos nepriklausomos demokratinės Lietuvos vizija.

 

Atkreipkime dėmesį į vieną, ko gera, svarbiausią dalyką: trečiame deklaracijos punkte skalbiama, kad valstybinė būsimos Lietuvos santvarka – demokratinė respublika, o keturioliktame – jog „Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų Lietuvos Konstitucijos dvasią“.

Kitaip tariant, savo vizijose pasipriešinimo vadovybė matė tokią Lietuvos valstybę, kokią kūrė 1918-ųjų Vasario 16-osios akto signatarai, kokią savo krauju apgynė Nepriklausomybės kovų savanoriai ir kokiai pamatus padėjo 1920-aisiais susirinkęs demokratinis Steigiamasis Seimas. Ši vizija turėjo mažai ką bendra su tendencijomis, pagrindą kurioms padėjo 1926-ųjų perversmas, atvedęs į valdžią vieną partiją, ir su 1938 metų Konstitucija, galutinai įtvirtinusia autoritarinę prezidento valdžią. Dar paprasčiau sakant, vienintele teisėta pavergtos lietuvių tautos atstovybe pasiskelbęs LLKS jokiomis aplinkybėmis neketino atkurti „smetoninės“ Lietuvos, kurios valdžia dėl įvairiausių priežasčių ir aplinkybių 1940-aisiais nesugebėjo nei pasipriešinti, nei paskatinti tautos priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai.

Kad atsakytume į klausimą, kodėl partizanų vadovybė matė būtent tokią ateities Lietuvą, turėtume prisiminti, kaip susibūrė LLKS ir – o tai ne mažiau svarbu – kokie žmonės, tą atmintiną 1949-ųjų vasarį susirinkę šaltame ir tamsiame bunkeryje, paliko būsimos laisvės gaires mums – šiandieninės Lietuvos piliečiams.

Nuo pirmosios iniciatyvos iki LLKS

Bendros pasipriešinimo vadovybės klausimas buvo svarbus jau 1944-aisiais, kai Lietuvos miškuose buvo dešimtys tūkstančių vyrų, sudariusių didelius partizanų būrius. Iš pradžių tokios iniciatyvos ėmėsi ne patys kovotojai, o miestiečiai, iki tol dalyvavę rezistencijoje prieš nacius. Taip atsirado Lietuvos laisvės armija (LLA) ir Lietuvos gynimo komitetas (LGK). 1945–1946 metais Pietų Lietuvoje formavosi pirmosios karinės partizanų apygardos. Kurios iš jų vadovybė galėjo prisiimti teisę ir pareigą kalbėti visos Lietuvos rezistentų vardu?

 

Tai mėginta nuspręsti 1945 metų rugsėjį netoli Marijampolės surengtame Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) steigiamajame posėdyje. Jame kunigas Antanas Ylius, pogrindyje žinomas Vilko ir Taunio slapyvardžiais, teigė, kad „būtinai reikia sudaryti visai Lietuvai išlaisvinimo komitetą. Tai būtų politinis veiksnys, kuris galėtų kalbėti visos Lietuvos vardu“.

Vienijimosi iniciatyvą įgyvendinti ėmėsi A. Yliaus Skardupių parapijoje įsteigtos Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. Būtent jis padėjo pagrindus 1946-aisiais įkurtam Vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų štabui ir Bendrajam demokratinio pasipriešinimo sąjūdžiui (BDPS). Tačiau didėjanti pasipriešinimo centralizacija nepraslydo pro sovietinio saugumo akis. Tad MGB pradėjo infiltruoti savo agentūrą į vyriausiąją pasipriešinimo vadovybę, taip mėgindama sugriauti laisvės kovų sąjūdį iš vidaus.

1946 metų balandžio mėnesį MGB agentas Juozas Markulis, pogrindyje žinomas Erelio slapyvardžiu, Pietų ir Rytų Lietuvos partizanų vadų susitikime mėgino įpiršti vadinamąją pasyvaus pasipriešinimo idėją. Iš pradžių ši idėja nebuvo priimta, tačiau jau vasaros pradžioje iš Vakarų atvykęs Juozas Deksnys pasitarime, kuriame dalyvavo ir mūsų minimas MGB agentas, nedviprasmiškai pasiūlė įkurti Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), o 1943 lapkričio 25 dieną Kaune įkurtam Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK) – atsisakyti ketinimų tapti egziline vyriausybe ir pasilikti tik užsienio delegatūros funkciją. MGB planas pavyko: pirmininkauti VLAK'ui buvo pavesta MGB agentui Ereliui. Tad minėtą BDPS, kaip politinę Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) vadovybę, iš esmės jau kontroliavo priešo žvalgyba.

 

Padėtis ėmė keistis 1947-aisiais, žuvus ar pasikeitus Pietų Lietuvos partizanų vadams. Bene didžiausią vaidmenį čia atliko jau minėtas A. Baltūsis-Žvejys, jis visiškai nepasitikėjo naująja politine „vadovybe“ ir sugebėjo šiuo nepasitikėjimu užkrėsti kitus bendražygius. Būtent jo dėka nuo Erelio įtakos išsilaisvino iš Vilniaus pasitraukusių partizanų dalis. Būtent jo iniciatyva 1947 metų pavasarį buvo pradėtas kurti BDPS prezidiumas.

1948-ųjų vasarį žuvus Žvejui, vadovauti tolesniam ginkluoto pogrindžio vienijimuisi ėmėsi kitas BDPS prezidiumo narys – Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, tų pačių metų liepą pradėjęs planuoti pirmąjį (ir kaip vėliau paaiškės, vienintelį ginkluoto pasipriešinimo istorijoje) visų Lietuvos sričių ir apygardų vadų suvažiavimą. Būtent šiame suvažiavime, vykusiame 1949 metų vasario 10–20 dienomis netoli Radviliškio, ir buvo įkurtas bendras visos Lietuvos rezistencijos karinis ir politinis centras, pavadintas LLKS vardu. Būtent čia drauge su dar 22 dokumentais vasario 16 dieną ir buvo priimta LLKS tarybos politinė deklaracija, numatanti atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės gaires.

Atgal prie demokratijos

Kaip jau minėta, deklaraciją paskelbusi LLKS taryba neketino įteisinti nepriklausomos valstybės valdymo formos, buvusios tą akimirką, kai Lietuva susidūrė su sovietine okupacija. Dokumente nėra jokios užuominos į autoritarinę 1938 metų Konstituciją, kurioje net neminima, kad Lietuva yra demokratinė respublika. 1949 metų deklaracijoje atspindėtos visai kitos realijos, kurias per Antrąjį pasaulinį karą ar jam pasibaigus įgarsino Vakarų valstybės.

 

Tarp jų deklaracijoje remiamasi ir L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje minima Atlanto chartija. Šis dokumentas, kurį 1941-ųjų rugpjūčio 14 dieną pasirašė JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, o vėliau – ir kitos antihitlerinės koalicijos šalys, be kita ko, įpareigojo signatares atkurti visų iki karo buvusių šalių, tad ir Lietuvos, valstybingumą. Be to, partizanų dokumente remiamasi ir vos prieš porą mėnesių priimtu tarptautiniu dokumentu – Visuotine žmogaus teisių deklaracija, priimta 1948 metų gruodžio 10-ąją Paryžiuje vykusioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Šioje deklaracijoje visos valstybės raginamos užtikrinti žmogaus teises, politinių įsitikinimų laisvę, socialines ir ekonomines teises. Visa tai labai skiriasi nuo „smetoninės“ Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kuriose piliečio teisėms skiriama labai mažai vietos, pirmenybę teikiant jo pareigoms valstybei, o faktiškai – tos valstybės valdžiai.

Sprendžiant iš viso to, LLKS tarybos nariai, mąstantys apie atkurtos Lietuvos valstybės ateitį, nejautė jokios nostalgijos nuo 1926 metų šalyje buvusiai tvarkai. Kodėl? Galbūt dėl to, kad ta tvarka toli gražu neugdė žmonių pilietiškumo, o kartu – jų valios priešintis valstybę užgrobiančiai svetimai jėgai. O gal dar ir dėl to, kad 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos signatarai nebuvo niekaip susiję su nepriklausomybės saulėlydyje veikusiomis valdžios struktūromis.

 

Kaip buvo teigiama prieš dešimtmetį transliuotoje laidoje „Laisvės kryžkelės“, nė vienas iš deklaraciją pasirašiusių LLKS tarybos narių tarpukariu nebuvo nei politikas, nei „smetoninės“ valdžios ramstis – aukštas karininkas. Tokių ginkluotame pasipriešinime visai nebuvo – vieni buvo suimti, kiti pasitraukė į Vakarus, dar kiti (kaip ir pats kariuomenės vadas generolas Vladas Vitkauskas) apsivilko okupacinės Raudonosios armijos uniformas. Tad nuplauti gėdą, kurią mūsų valstybei užtraukė minkštakūniai politikai ir bailūs generolai, teko nežuvusiems ir nepasidavusiems jaunesniems karininkams ir patriotiškai nusiteikusiems civiliams – mokytojams, studentams, ūkininkams. Būtent apie tokius žmonės būrėsi ir kiti laisvės kovotojai. Taip buvo tiek Birželio sukilimo dienomis, tiek 1944-aisiais, prasidėjus dešimtmetį trukusiam Lietuvos karui prieš okupantus.

Vienintelis signataras karininkas

Civiliai buvo ir septyni iš aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų vadų. Ir tik vienas jų – Jonas Žemaitis į ginkluotą pogrindį atėjo iš Lietuvos kariuomenės. Sovietams okupavus Lietuvą ir lietuvišką kariuomenę pertvarkius į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą, šis artilerijos kapitonas buvo priverstas apsivilkti okupantų primestą uniformą ir paskirtas Lentvaryje dislokuotos artilerijos mokyklos viršininku. Tą pačią vasarą jis susidūrė su pirmaisiais savo tarnybos draugų suėmimais: birželio pradžioje pulko vadas drauge su trylika karininkų išsiųsti į tobulinimosi kursus. Netrukus į manevrus išvežta dar viena pulko karininkų grupė. Nuo to laiko niekas niekada jų nebematė. Galbūt tokios lemties nebūtų išvengęs ir J. Žemaitis, jei ne prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas.

 

Prievarta į sovietinę kariuomenę įtraukto 29-ojo šaulių korpuso jau pirmomis karo dienomis laukė nepavydėtina dalia – sovietinė karinė vadovybė nematė reikalo gailėtis lietuvių ir metė juos į pačias beviltiškiausias gynybos linijas. Nenorėdami tapti sovietinės kariuomenės patrankų mėsa, keliolika kareivių, tarp kurių buvo ir J. Žemaitis, per vieną vokiečių aviacijos antskrydį atsiskyrė nuo savo dalinio ir pasidavė Vermachto daliniams. Kurį laiką praleidęs karo belaisvių stovykloje, būsimas partizanų vadas buvo paleistas, sugrįžo pas savo šeimą ir iki 1944-ųjų vasario, įsikūręs gimtinėje, dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.

 

1944-aisiais J. Žemaitis įstojo į kuriamą generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę ir, paskirtas 310-ojo bataliono vadu, ėmėsi organizuoti Šiluvos ir Tytuvėnų savanorius. Tačiau tarnyba rinktinėje, kurią lietuviai laikė būsimos Lietuvos kariuomenės užuomazga, truko neilgai: P. Plechavičiui nesutikus prijungti Vietinę rinktinę prie SS dalinių ir panaudoti ją baudžiamosioms operacijoms už Lietuvos ribų, naciai suėmė visą rinktinės štabą, o dalį kovotojų sušaudė. Likę kovotojai, pasiėmę ginklus, tiesiog išsivaikščiojo po namus. Vienas tokių buvo ir J. Žemaitis.

Sugrįžus sovietams, J. Žemaičio kelias į ginkluotą pogrindį buvo nulemtas, mat jo, kaip pabėgėlio iš 29-ojo šaulių korpuso, pradėjo ieškoti NKVD. 1945-ųjų žiemą praleidęs netoli namų įsirengtoje žeminėje, tų pačių metų gegužę jis pasitraukė į mišką ir buvo paskirtas Žebenkšties būrio vadu. Taip prasidėjo Lietuvos partizano kelias, atvedęs jį į aukščiausio kovojančios Lietuvos vadovo pareigas. 1947 metais po skaudžių MGB smūgių atkūrę Kęstučio apygardos štabą, jos kovotojai išrinko J. Žemaitį savo vadu. Galiausiai, 1949-ųjų vasarį, Minaičių kaimo sodyboje vykusiame partizanų vadų suvažiavime jis vieningai išrinktas čia įkurto LLKS vadu. Tai reiškė, kad partizanų generolo laipsnį gavęs kovotojas tapo atsakingas ne tik už visą ginkluotą pasipriešinimą, bet ir už būsimą Lietuvos valstybę – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis iki išrenkant Seimą turėjo eiti valstybės vadovo pareigas.

Žymiausias iš civilių

Kaip jau minėta, kiti septyni deklaracijos signatarai į ginkluotą pogrindį, o vėliau ir į LLKS atėjo iš civilių gyvenimo ir iki okupacijos neturėjo jokių auštų valstybinių postų. Penki iš jų buvo mokytojai, du – studentai.

 

Iš aukščiausiosios partizanų vadovybės nariais tapusių mokytojų žinomiausias ir dažniausiai minimas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Šis kovotojas, nors ir ragavęs mokslų Kauno karo mokykloje, nebuvo karys iš prigimties. Priešingai, jis buvo pasirinkęs taikią mokytojo profesiją ir tikėjosi šį mėgstamą darbą dirbti visą gyvenimą. Tačiau, atėjus lemtingai valandai, A. Ramanauskas nedvejodamas paėmė į rankas ginklą ir nepaleido jo visus 11 kovos metų.

1941 metų birželį, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, jaunas mokytojas, tuo metu dirbęs netoli Druskininkų esančioje Krivinių mokykloje, įsitraukė į Birželio sukilėlių gretas. Kadangi iš Druskininkų apylinkių Raudonosios armijos daliniai dingo beveik akimirksniu, vietos aktyvistai tiesiog palaikė čia viešąją tvarką. Bet, naciams suformavus vietinę civilinę administraciją ir išvaikius Laikinąją Vyriausybę, sukilėlių būriams teko išsiskirstyti. A. Vanagas persikėlė į Alytų ir įsidarbino dėstytoju miesto mokytojų seminarijoje, kur 1944-ųjų liepą sulaukė sugrįžtančių sovietų. Šie jau po poros savaičių pradėjo mobilizaciją į Raudonąją armiją.

 

Nenorėdami kovoti ir žūti už stalininę imperiją, daug jaunų krašto vyrų patraukė į miškus. A. Ramanauskui taip pasielgti nebuvo būtinybės – mokytojų į kariuomenę tuomet neėmė. Tačiau A. Ramanausku ėmė domėtis enkavėdistai – primygtinai siūlė jam tapti sovietinio saugumo informatoriumi. Tai ir paskatino jauną mokytoją pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir stoti į ginkluotą kovą su okupantais. 1945 metų pavasarį jis užmezgė ryšius su miškuose prie Alovės įsikūrusiais kovotojais, o balandžio 25 dieną, įstojęs į Nemunaičio apylinkėse veikiantį būrį, iš karto buvo paskirtas jo vadu.

 

Nuo pirmųjų vadovavimo būriui dienų A. Ramanauskas-Vanagas iškėlė sau uždavinį vienyti išblaškytas kovotojų grupes ir netrukus iš jų subūrė maždaug 140 vyrų kuopą. Ši greitai buvo performuota į batalioną ir įtraukta į Dzūkų grupę, kuri savo ruožtu tapo Merkio rinktinės dalimi, o Vanagas paskirtas šios rinktinės vadu. 1946-ųjų balandį vykusiame neseniai suformuotos A apygardos bei Tauro apygardos vadų pasitarime iš abiejų vienetų nutarta suformuoti Pietų Lietuvos partizanų štabą. 1946 metų gegužės 15-ąją jis tapo Dainavos apygarda. Joje buvusiam mokytojui patikėtos apygardos vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pirmojo pavaduotojo pareigos.

 

1947 metų liepos 11 dieną, apsupus apygardos partizanų bunkerį, enkavėdistams pavyko sunaikinti visą Dainavos apygardos štabą. Mūšyje žuvo ir tuo metu apygardai vadovavęs Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Po šio įvykio vadovavimą apygardai laikinai perėmė A. Ramanauskas-Vanagas. Tų pačių metų rugsėjį vykusiame apygardos partizanų sąskrydyje jis išrinktas nuolatiniu jos vadu. Galiausiai, 1948 metais, laisvės kovotojai išrinko Vanagą vadovauti visai Pietų Lietuvos partizanų sričiai. Su šiais įgaliojimais jis ir išvyko į istorinį Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Kovojančios Lietuvos vardu

Pakeliui į Minaičius prie A. Ramanausko-Vanago prisidėjo dar vienas buvęs mokytojas, o tuo metu – pirmasis civilis Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas. Jis į antisovietinę rezistenciją įsitraukė nuo pat okupacijos pradžios, dar mokydamasis Marijampolės mokytojų seminarijoje. Būsimasis mokytojas ginklo į rankas tuomet dar nepaėmė, bet platino antisovietinius atsišaukimus, pogrindžio leidinius, už tai buvo suimtas ir atsidūrė Marijampolės kalėjime. Per penkias savaites trukusius tardymus enkavėdistai atkakliai mėgino užverbuoti jaunuolį, kol šis pamėgino juos pergudrauti. Pasirašęs pasižadėjimą sekti pogrindžio veikėjus, jis pasistengė dingti iš čekistų akiračio ir keletą mėnesių slapstėsi pas draugų giminaičius, kur ir sulaukė SSRS ir Vokietijos karo pradžios.

 

Ginklą į rankas A. Grybinas pirmą kartą paėmė 1943-iaisiais, kai Zyplių apylinkėse, kur jis tuo metu dėstė Žemės ūkio mokykloje, ėmė siautėti raudonieji diversantai. Tuomet Aleksandras kartu su broliu įstojo į vietos gyventojų įsteigtą savigynos būrį. 1944-ųjų vasarį mokytojas apsivilko Vietinės rinktinės kovotojo uniformą. O naciams šį junginį likvidavus ir prie Lietuvos vėl priartėjus Raudonajai armijai nutarė pasitraukti į Vokietiją. Tačiau ten jis pateko į dvigubus spąstus – pirma buvo prievarta mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, o 1945-aisiais atsidūrė sovietų užimtoje Vokietijos dalyje. Pereiti į amerikiečių okupacinę zoną jam nepavyko, tad teko slapta grįžti į Lietuvą ir apsistoti Šakių apskrities Karčrūdės kaime, kur mokytojavo jo tėvas.

 

Suprantama, kad kalbos apie legalų gyvenimą gimtinėje dabar ir būti negalėjo – anksčiau ar vėliau A. Grybinas būtų buvęs suimtas. Tad prasislapstęs visą žiemą, jis patraukė pas partizanus, įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinę, pasirinko Fausto slapyvardį ir 1946-ųjų birželį buvo paskirtas jos vado adjutantu, o 1947-ųjų rudenį – rinktinės spaudos ir informacijos skyriaus viršininku. O Tauro apygardos vadu ir kartu būsimu Vasario 16-osios deklaracijos signataru Faustas tapo 1948-ųjų lapkritį, praėjus dviem mėnesiams po jai vadovavusio Jono Aleščiko-Rymanto žūties.

Panašiai klostėsi ir kitų LLKS tarybos deklaraciją pasirašiusių partizanų kelias į aukščiausią ginkluoto pogrindžio vadovybę. Beveik visi jie pradėjo kaip eiliniai kovotojai, o padalinių, netgi apygardų vadais tapo ne įsakius aukštesniems vadams, o per partizanų suvažiavimuose vykusius rinkimus, neretai – net ir slaptus. To verta neužmiršti svarstant, ar 1949-ųjų vasarį įkurtas LLKS turėjo įgaliojimus brėžti būsimos valstybės gaires ir kalbėti tautos vardu. Nes kas kitas galėjo tokius įgaliojimus suteikti, jei ne miškuose kovojusi Lietuva?

 

1949-ųjų signatarai paliko mums ne tik savo viziją, tapusią šiandieninės Lietuvos teisės aktu. LLKS, kaip vienintelės okupuotos, bet nenugalėtos šalies vadovybės, patirtis rado atgarsį ir 2000-aisiais priimtame Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatyme. Jame numatyta, kad, priešo okupuotoje teritorijoje negalint veikti pagal Konstituciją sudarytai šalies valdžiai, teisėta valdžia laikoma Tautos pasipriešinimo vadovybė ir jos paskirti pareigūnai. Tokia pat, kokią per visą nepaskelbtą karą prieš okupantus kūrė Lietuvos partizanai.