Linas Kojala. Naudokimės laisve nenukabinti nosies

lrt.lt 2019 03 13

Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva jau kitąmet skaičiuos trisdešimtmetį. Tai – savaime svarbus pasiekimas; juk tarpukario Lietuvos gyvavimo tarpsnis buvo kur kas trumpesnis.

lrt.lt

Visuomet didžiuojuosi galėdamas teigti, kad pats gimiau praėjus keliems mėnesiams po Kovo 11-osios. Taigi, jau laisvoje Lietuvoje. Jei šiek tiek vyresniems Lietuvos sportininkams užsienyje kartas nuo karto tebeiškyla problemų, aiškinant skirtį tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos, tai manęs ši bėda neaplankė ir neaplankys.

Bendraamžiškumo faktorius kuria įdomią paralelę. Juk žmogus ir valstybė, kad ir kokie skirtingi bebūtų, savo raidoje išgyvena kažkuo panašius etapus.

 

Pirmieji žmogaus ir valstybės žingsniai skirti tam, kad būtų įsitvirtinta šiame pasaulyje. Lengva nebūna, tenka pažinti daug naujų dalykų, įveikti kliūčių ir išspręsti problemų. Organizmas, kaip ir valstybės kūnas, dar tik formuojasi, tačiau po truputį ima suvokti funkcijų įvairovę bei savo veiksmų pasekmes. Ilgainiui įgyjama vis daugiau žinių, susirandama draugų, visapusiškai tobulėjama. Pirmąsias klaidas keičia patirties pamokos; padrikas žinias ar paiką naivumą – vis gilesnis išmanymas. O pasiekus brandos etapą ir žmogus, ir valstybė tampa daug atsparesni negandos vėjams bei išorės smūgiams.

 

Trys atkurtos Lietuvos dešimtmečiai yra ankstyvoji branda; ji turėtų priminti, jog per palyginti trumpą laiką nuveikėme tikrai daug. Iš mažos ir trapios šalies tapome lygiaverte ir gerbtina valstybe; prasilaužę pro Geležinę uždangą sugrįžome į Europą, kurios, žinia, niekada ir nebuvome palikę; mūsų visuomenė, kad ir iš lėto, vis geriau supranta esanti savivaldi bei galinti pati spręsti problemas, nelaukiant dažnai mistifikuojamos valdžios malonės.

 

Pasiekimus rodo ir skaičiai. Pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui, įvertintą per perkamąją galią, patenkame tarp keturiasdešimties turtingiausių pasaulio valstybių. Galime teigti, jog esame tik 39-i; tačiau neklystume ir sakydami, kad lenkiame daugiau nei 150 kitų šalių. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą, įvertinantį tokius aspektus kaip vidutinė gyvenimo trukmė, išsilavinimo lygis, pajamos ir panašiai, rikiuojamės 35 vietoje. Iš valstybių, buvusių po sovietiniu jungu, aukščiau tik estai.

 

Žinoma, pilka statistika nepaslėps negandų ir problemų. Daugybė Lietuvos gyventojų pasinaudojo nepriklausomos šalies laiduojama teise išvykti laimės ieškoti svetur; nors ekonomika auga, akis bado didelė pajamų nelygybė ir šešėlinės ekonomikos mastas; nors kuriame demokratiją, pasitikėjimas parlamentu ir politinėmis partijomis niekada nebuvo pasiekęs net patenkinimo lygmens.

 

Pesimizmą tik stiprina požiūris, kad kiti Europos Sąjungos valstybių piliečiai gyvena geriau. Daugeliu atžvilgių, tai tiesa – ir gatvės daug kur mažiau duobėtos, ir atlyginimai didesni, ir stadionų daugiau; bet vien faktas, jog save lyginame su turtingiausiomis ne tik žemyno, bet ir viso pasaulio šalimis – Vokietija, Švedija, Danija ir kitomis – rodo, kiek toli esame pažengę. Juk nebūtų prasmės džiūgauti lenkiant Armėniją ar Kazachstaną; tai – savaime suprantama. Mes lygiuojamės į pažangiausius, tikėdamiesi, jog istorinių negandų randai užgis ir leis kone akimirksniu pavyti kur kas ilgiau laisve besimėgaujančias tautas.

 

Tad nuogąstauti ar skųstis nėra blogai. Britų rašytojas George`as Orwellas kadaise rašė, kad laisvės prasmė pirmiausiai yra gebėjimas kalbėti nemalonius dalykus, kurių niekas nenori girdėti. Mes tą darome drąsiai, nuo interneto komentarų iki diskusijų gatvėse. Laisva minčių raiška yra kertinė brandaus žmogaus – ir valstybės – dalis. Bet kartais turėtume nepamiršti pasidžiaugti savimi; eiti gatve ne nudelbus nosį į žemę, o aukštai pakeltomis akimis bei drąsiai žvelgiant į priekį. Tai – laisvo žmogaus, laisvos visuomenės, laisvos valstybės bruožas; o kada gi daugiau, nei Kovo 11-ąją.

 

Linas Kojala yra Rytų Europos studijų centro direktorius. Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.