Ramūnas Bogdanas. Liublino unija – LDK gelbėjimosi ratas

lrt.lt 2019 07 01

Šiemet liepos 1 d. sukanka 450 metų Liublino unijai. Kas tai buvo – valstybingumo laidotuvės ar išsigelbėjimas beviltiškoje situacijoje? Visuomenės nuomonė iki šiol neturi vienareikšmiško atsakymo.

lrt.lt

Iš amžių perspektyvos pažvelgus į tą laikmetį ir įvertinus jo pasekmes įvykių raidai, galima atsakyti, ką mums reiškia Lietuvos ir Lenkijos susitarimas, patvirtintas 1569 m. liepos 1 d. Liubline.

Unijos šaknys

Pirmasis Lietuvos atsisakė Lenkijos naudai visų numylėtas Vytautas Didysis. Jam terūpėjo užsitikrinti savo valdymą iki gyvos galvos, o sūnų jis neturėjo. Tačiau 1429 m. Lucke Vytautas Didysis pradėjo savo karūnavimo projektą. Lietuvai tapus karalyste, visi ankstesni ryšiai ir susitarimai su Lenkija būtų netekę galios.

 

Deja, taip neįvyko, nes Vytautas kitais metais mirė karūnos nesulaukęs. Tačiau lietuviai nepaisė nei 1385 m., nei 1413 m. aktų ir rinkdavosi valdovą. Lenkija tą patį asmenį tvirtindavo savo karaliumi. Noras nenueiti kiekvienam savo keliais virš šimto metų palaikė artimus abiejų šalių santykius.

 

Padėtis dramatizavosi XVI a. viduryje, kai Maskvos kunigaikštystė pradėjo plėtimąsi į Vakarus. Pirmiausiai ji atakavo Livoniją, pažeisdama ekonominius LDK interesus, kadangi Daugavos upe keliavo daug prekių į Rygą iš LDK rytinių žemių. Paskutinis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris 1561 m. sutiko perduoti savo žemes LDK ir pripažinti Žygimantą Augustą valdovu. Šiaurinės Livonijos žemės pasidavė švedams ir danams.

 

Su Maskvos kunigaikštyste galiojo paliaubos, todėl LDK su jos kariuomene susidurdavo tik Livonijoje. Bet vos paliaubos baigėsi 1562 m., Ivanas  IV, arba Rūstusis, 1563 m. puolė Lietuvą ir užėmė Polocką. Tuo metu Maskvos kariuomenė triskart viršijo LDK pajėgas.

 

Prasidėjus Maskvos puolimui didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas nusprendė, kad Lietuvos žvaigždė nusileido ir 1563 m. atsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą Lenkijos naudai. Šis šiandien romantizuotas valdovas buvo be galo išlaidus, švaistė lėšas europietiškoms naujovėms savo dvare, tačiau menkai rūpinosi pasienio įgulų ir pilių tvirtinimu.

 

Nežiūrint to, samdomai kariuomenei jis skyrė 25 proc. savo dvarų pelno. O šiandien yra besiraukančių dėl 2 proc. nuo biudžeto!

 

XVI a. pirmos pusės karuose su Maskva LDK neteko beveik ketvirtadalio žemių. Esant grėsmingai padėčiai, Žygimantas Augustas pakvietė lietuvius į Varšuvos seimą derėtis dėl unijos.

 

Pirmasis derybų raundas

Delegacijai vadovavo Mikalojus Radvila Juodasis. Lietuva Lenkijai tuo metu buvo toks pats buferis nuo rusų, kaip šiandien Lietuvai yra Baltarusija. Radvila Juodasis įspėjo lenkus nespausti Lietuvos, antraip jai teks tartis arba su kitais krikščioniškais valdovais (t.y., su stačiatikiu Ivanu Rūsčiuoju), arba net su pagonimis (turėjo omenyje totorius).

 

Vykstant deryboms, 1564 m. Mikalojus Radvila Rudasis sumušė Maskvos kariuomenę prie Ulos. Nors Polocko atsiimti nepajėgė, lietuvių derybininkų akcijos Varšuvoje pakilo.

 

Bet Lietuvos bajorai, esantys kariuomenėje prie Vitebsko, užuot kariavę, atsiuntė peticiją reikalaudami unijos, kad gautų iš Lenkijos karinę pagalbą. Delegacijos pozicijos susilpnėjo. Klausimas dėl atskirų seimų ir bendro seimo Varšuvoje buvo atidėtas iki kito seimo.

 

Ryšiai tarp lietuvių ir lenkų bajorų jau buvo labai glaudūs, daug šeimų giminiavosi. Patys Radvilos jau kalbėjo lenkiškai, nors save laikė lietuviais. Iš Lenkijos sklido Europos kultūra, o lietuviai net rašto kalbos neturėjo. Ją sukurti – ilgas ne vienos kartos darbas, dešimtys, o ne vienetai lietuviškų knygų, todėl greituoju būdu buvo perimta lenkų kalba.

 

Bajorijos nutautėjimą lėmė ne unija, o kultūrinis atsilikimas. Reikėjo skubiai vytis, norint būti europiečiais, ir jie tą darė, pasirinkdami lengvesnį ir greitesnį kelią per kaimyno kalbą.

 

Lietuvos bajorai 1566 m. pagaliau gavo išsvajotas vienodas teises su lenkų bajorais. Neformalus Lietuvos valdovas Radvila Juodasis buvo miręs prieš metus. 1568 m. Lietuvos didikams pavyko išspausti iš Žygimanto Augusto rašytinę Lietuvos suverenumo garantiją.

 

Antras ir paskutinis derybų raundas

Seimas vėl pradėjo darbą 1569 m. sausio 10 d. Liubline. Lietuvos delegacijai vadovavo Mikalojus Radvila Rudasis. Kai Krokuvos arkivyskupas pareiškė, jog Lietuvą Lenkijai dovanojęs dar Jogaila, delegacijos vadovas jam atsikirto, kad jie yra laisvi žmonės ir niekas jų niekam dovanoti negali. O Jonas Chodkevičius pašiepė tokiu atveju nesuprantantis, kodėl lenkai apskritai su jais derasi.

 

Nepajėgiant suderinti pozicijų, kovo 1 d. lietuviai iš Liublino seimo pasitraukė, protestuodami prieš lenkų spaudimą. Tada Žygimantas Augustas perdavė Lenkijai valdyti Palenkę ir Voluinės, Braclavo bei Kijevo vaivadijas, priklausiusias LDK. Bresto vaivadijos bajorai taip vieningai pasipriešino perdavimui, kad juos paliko LDK.

 

Lietuvos delegacija grįžo į Liubliną, jų žodžiais, „pakirptais sparnais“. Dabar jai vadovavo karų su Maskva veteranas Jonas Chodkevičius. Buvo akivaizdu, kad Lietuvai likę du keliai: arba būti užimtai maskolių, ar jungtis su Lenkija.

 

Vytauto Didžiojo proproanūkis Maskvos kunigaikštis Ivanas Rūstusis pulti neskubėjo, nes Lietuvos soste buvo paskutinis gediminaitis bevaikis Žygimantas Augustas. Po jo mirties Ivanas Rūstusis pretendavo valdyti Lietuvą pagal savo kilmę, todėl nedidino būsimų pavaldinių priešiškumo nauju karu.

 

Istorinė Jono Chodkevičiaus kalba

Derybų kulminacija buvo Jono Chodkevičiaus kalba 1569 m. birželio 28 d. Liublino seime, skirta Žygimantui Augustui. Jis krito ant kelių ir su ašaromis prašė pripažinti, kad lietuviai kiek galėdami gynė savo tėvynę, o „dabar tenka nusileisti kliūtims, likimui ir laiko aplinkybėms“. Todėl teprašantis karaliaus „baigti taip, kad nei mums, nei mūsų palikuonims tatai nevirstų vergija ir gėda“. Ašarų nesulaikė ir kiti priklaupę lietuviai, ir didelė dalis lenkų.

 

Šios ašaros byloja apie ypatingus lietuvių ir lenkų santykius. Po daugiau nei 400 metų jautrią kalbą Lenkijos Senate 1991 m. sausį pasakė Kovo 11-osios akto signataras Česlav Okynčic, ir lenkų tautos atstovų akyse tada vėl buvo ašaros, prisiminus, kiek amžių esame įveikę kartu ir atsilaikę.

 

Jono Chodkevičiaus kalba pagal formą buvo visiškas pasidavimas ant menčių, tačiau pagal turinį tai buvo suverenumo gelbėjimas. Ir jis pavyko. Po šios kalbos suredaguotame Liublino unijos tekste nėra nė žodžio apie Lietuvos prijungimą, ir kalbama tik apie dviejų valstybių sąjungą.

 

Lietuva išsaugojo kad ir apkarpytą teritoriją, turėjo savo antspaudą, iždą, savo pinigus, savo valdžios pareigūnus ir savo kariuomenę. Teisės klausimus reguliavo Lietuvos Statutas. Dviejų Tautų Respublikos Seimas buvo ne vieningas, o dviejų valstybių seimų suma. Dalį klausimų jie sprendė kartu, o dalį - atskirai.

 

Lietuvos valstybingumas su mažiausiais įmanomais nuostoliais buvo pratęstas dar dviem šimtmečiams. Turime didžiuotis valstybės vyrais, kurie tokioje sudėtingoje situacijoje XVI a. viduryje sugebėjo išgelbėti LDK ir palikti ją Europos dalimi.