Turkijos grėsmė NATO gynybos planams dėl Baltijos šalių: kas iš tikrųjų rezga intrigas

delfi.lt 2019 11 28

Turkija atsisako patvirtinti NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, jei nebus atsižvelgta į Ankaros politinius reikalavimus dėl kurdų. Tokia žinia artėjant NATO viršūnių susitikimui gruodį pakurstė dar daugiau kalbų apie gilėjančius vidinius nesutarimus Aljanse. Ar Lietuvai verta nerimauti dėl gynybos planų?
Turkijos grėsmė NATO gynybos planams dėl Baltijos šalių: kas iš tikrųjų rezga intrigas

delfi.lt
Iš pradžių 2017-siais pasirodė išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos apie „pasenusią NATO“. Vėliau sekė jo nepasitenkinimo tirados apie nepakankamą europiečių indėlį, rūpinantis savo gynyba, galiausiai Vašingtono įsipareigojimais ginti Europą suabejojo Berlynas ir Paryžius, o prieš kelias savaites peilį dūrė pats Prancūzijos vadovas Emanuelis Macronas, pareiškęs, kad NATO ištiko smegenų mirtis.

 

Atrodytų, kad Turkija tik pasuko įbestą peilį – iš pradžių sugadinti santykiai su JAV ir įsigyjant rusiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas S-400, kurios nesuderinamos su Aljanso pajėgumais, užpulti JAV remiami kurdus.

 

O naujausias turkų dūris – tariamas Ankaros atsisakymas patvirtinti NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, jei turkai negaus politinės Aljanso paramos savo kovai prieš kurdų karinę grupuotę YPG šiaurės Sirijoje, skeptikų vertinamas, kaip mirtina žaizda Aljansui.

 

Esą ginčų NATO viduje tiek daug, narių interesai taip išsiskyrė, kad jau išties galima laidoti NATO – sutarimo nėra, planų nėra, o artėjantis NATO lyderių susitikimas Londone gruodžio 3-4 dienomis pasmerktas žlugimui. Bet ar tikrai situacija išties tokia dramatiška ir ką ji reiškia Baltijos šalims?

Turkai išties kėlė reikalavimus

Tai, kad Turkija išties atsisako pritarti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planams, jei negaus tvirtesnės aljanso paramos savo kovai prieš kurdų karinę grupuotę YPG šiaurės Sirijoje, antradienį skelbė naujienų agentūra „Reuters“. Remdamasi 4 skirtingų neįvardytų šaltinių duomenimis, „Reuters“ citavo kelis jų.

„Turkai su rytų europiečiais elgiasi, kaip su įkaitais, blokuodami karinį planavimą, kol gaus nuolaidų sau“, – teigė vienas šaltinis, o kitas Ankaros elgesį pavadino ardomuoju po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas išreiškė savo skepticizmą dėl Aljanso, o Prancūzijos prezidentas užsiminė apie NATO smegenų mirtį. Esą Ankara savo pasiuntiniui prie NATO įsakė nepasirašyti dokumentų, patvirtinančių Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planą, o privačiuose pokalbiuose ir susitikimuose turkai reikalauja kurdų grupuotę YPG pripažinti teroristine.

Neįvardytų šaltinių informacija galima ir suabejoti, tačiau apie tai, kad turkų reikalavimų dėl kurdų išties esama, neakivaizdžiai patvirtino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jis vylėsi, kad reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo, tačiau jo komentaro BNS esmė yra kiti žodžiai.

„Nenorėčiau eiti į detales, nes daug dokumentų derinama, taip, yra įvairių interpretacijų ir interesų. Teisybė ta, kad Turkijai labai svarbu atspindėti dokumentuose santykį su kai kuriomis kurdų grupuotėmis, ir tai yra ilgalaikis procesas ir ne tik šiuo atveju apie tai kalbama“, – kalbėjo L. Linkevičius.

„Neteisinga būtų teigti, kad yra galutiniai nesutarimai ar blokavimai. Vyksta procesas“, – pridūrė jis. NATO lyderių susitikimas Londone vyks gruodžio 3-4 dienomis, tad atrodytų, kad pastaruoju metu NATO skaldantys nesutarimai pasiekė aukščiausią įtampos tašką.

Kai mano draugo draugas man – priešas

Viena vertus, turkų reikalavimai nėra jokia naujiena. Po to, kai JAV prezidento įsakymu spalį amerikiečiai atitraukė dalį pajėgų iš Sirijos, jų vietą užėmė būtent Turkijos kariuomenė bei jos remiamos grupuotės. Turkų kova su kurdais trunka ne vienerius metus ir yra, švelniai tariant, komplikuota. Oficialiai 2004 m. įkurta YPG vadinama Kurdistano darbininkų partijos (PKK) – komunistinės politinės organizacijos kariniu sparnu. Ji taip pat sudaro JAV ir kelių Europos valstybių remiamų Sirijos demokratinių pajėgų branduolį.

Būtent YPG antsiuvus dėvintys kurdų daliniai tapo efektyviausia karine jėga, padėjusia sąjungininkams įveikti „islamo valstybę“ Sirijoje ir Irake, o tokius YPG antsiuvus išdidžiai nešiojo ir JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos specialiųjų pajėgų kariai, dislokuoti Sirijoje.

Tačiau po JAV atsitraukimo iš šiaurinės Sirijos dalies ir pradėto Turkijos puolimo, Rusijos politinį ir karinį užnugarį užsitikrinusi Ankara pajuto savo galią ir ėmė drąsiau kelti savo reikalavimus.

NATO – tik viena platformų, kur turkai norėtų oficialiai pažymėti, kad YPG yra tie patys teroristai, kaip ir jų politinis sparnas PKK. Pastarąją teroristine organizacija pripažįsta JAV, Japonija, ES, JTO, tačiau ne NATO, kuri neturi tokių sąrašų. Kita vertus, su YPG padėtis komplikuota dėl minėtų priežasčių – jie tapo efektyviais sąjungininkais kovoje su „Islamo valstybe“, o sudarydami Sirijos demokratinių pajėgų branduolį, leido amerikiečiams laisviau traktuoti kas yra „gerieji kurdai“.

Buvęs JAV specialiųjų pajėgų vadas, generolas Raymondas A. Thomasas dar 2017 metais pareiškė, kad „SDF tėra viešųjų ryšių prasme draugiškesnis pavadinimas, nei YPG“. Tad nenuostabu, jog tokia veidmainystė erzina Turkiją – vieną didžiausių, galingiausių ir strategiškai svarbiausių NATO narių.

Atšilimo su Rusija pasekmė?
Kita vertus, gali kilti natūralus klausimas: o prie ko čia Baltijos šalių gynybos planai ir skirtingos kurdų grupuotės ar jų pavadinimai? Pats gynybos planų klausimas su tuo, regis, niekaip negali būti susijęs, nebent procedūrine arba politine prasmėmis.

 

Procedūrine prasme turkai gali išties blokuoti gynybos planus, mat yra planavimo grupėje. Kita vertus, toks klausimo iškėlimas į politinę diskusijų erdvę gali atrodyti dvejopai: arba labai drąsus ir ambicingas, arba beprotiškas ir niekam nenaudingas.

 

Po 2016-ųjų nepavykusio perversmo prieš Recepą Tayipą Erdoganą jis Turkijoje dar labiau sustiprino savo valdžią ir jam netrūksta prieštaringai vertinamų pareiškimų bei sprendimų. Jo grasinimą Europą užversti pabėgėliais iš kalėjimų, kuriuose kaltinti „Islamo valstybės“ teroristai pranoksta nebent ambicingi projektai pačioje Turkijoje – nuo naujojo oro uosto iki naujo kanalo statybos bei svarstytų įsigyti branduolinius ginklus.

Kita vertus, pastaraisiais metais vykstantis Turkijos suartėjimo su Rusija taip pat neįmanoma nepastebėti: po to, kai Turkija, NATO narė 2015-ųjų lapkritį numušė Rusijos lėktuvą, įskridusį į turkų oro erdvę, praėjo vos keleri audringi metai. Iš pradžių iš Rusijos liejosi tulžis, sankcijos, grasinimai, vėliau Turkiją sudrebino keistas, bet nepavykęs perversmas prieš R. T. Erdoganą, o vėliau santykiai su Kremliumi ėmė šilti sparčiau už globalinį atšilimą.

To vainikavimas – pasirašyti sandėriai dėl rusiškų ir su NATO nesuderinamų priešlėktuvinės gynybos sistemų S-400, kurias Turkija jau išbandė pratybose. Dar daugiau, dėl šio sandorio eliminuota iš JAV ir keliolikos kitų valstybių kurtos 5-kartos naikintuvo F-35 programos, Turkija viešai neslėpė susidomėjimo įsigyti rusiškos ginkluotės, tarp jų ir naikintuvų.

 

Didelė dalis iki tol šalyje įtakingų Turkijos karinių oro pajėgų pilotų, ypač užimančių aukštas pareigas, neteko postų per ar po 2016-ųjų perversmo, tad pasipriešinti R. T. Erdogano siekiams pirkti ne pažangesnę NATO šalių, o rusišką ginkluotę tiesiog nebeliko kam.

 

Tad ir R. T. Erdogano suartėjimas su Rusija bei tariamas turkų pasipriešinimas Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planams NATO gali atrodyti kaip loginė įšilusių santykių su Rusija tąsa.

 

Rusija niekada neslėpė pasipriešinimo NATO plėtrai į Rytus, NATO gynybos planams ir jų praktiniam įgyvendinimui, tuo pat metu pabrėždama, kad Kremlius Baltijos šalims grėsmės tikrai nekelia ir neturi jokių piktų kėslų.

Erelio ir Baltijos šalių sargas

Šioje dėlionėje verta prisiminti kas yra NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai. Tai, kad Turkija juos neva blokuoja, dar nereiškia, kad jų iš viso nėra. Iš tikrųjų tokie planai patvirtinti dar 2010 metais, o juos pradėta planuoti 2009-siais.

 

Įdomu ir tai, kad nuo 2004-ųjų NATO narėmis tapusios Baltijos šalys iki 2010-ųjų tokių planų neturėjo, o buvusios Krašto apsaugos ministrės, dabar europarlamentarės Rasos Juknevičienės teigimu, netgi Lietuva neturėjo konkrečių gynybos planų iki 2008 m. Rusijos agresijos prieš Sakartvelą.

 

„2009 m. pradėjusi dirbti, planų neradau, tik Lietuvos paskubomis sukurptus planus, kurie, kaip man pasakojo žmonės, buvo parengti per tris dienas, kai tuometinis prezidentas Valdas Adamkus paklausė ar mes turime planą.

 

Tais pačiais metais jau pradėta kalbėti apie vadinamuosius šešėlinius – NATO valstybių nepatvirtintus, bet karinės vadovybės bent jau turimus planus.

 

Kodėl iki tol jų nebuvo? Manyta, kad užtenka formalios NATO narystės ir geriau neerzinti Rusijos. Nors lenkai tik įstoję į Aljansą planus gavo. Bet po truputį, ypač prezidente tapus Daliai Grybauskaitei, šie klausimai dėl gynybos planų pradėti kelti griežtai.

Mūsų netenkino kalbos, kad neva yra greitojo reagavimo grupės ir panašiai, nes tais metais jau prasidėjo Rusijos karinė modernizacija – sukurta Vakarų karinė apygarda, imta militarizuoti Kaliningrado sritį, prasidėjo karinės pratybos „Zapad“, tai matė ir žvalgybos, tai klausimas galiausiai priėjo ir politinio lygmens“, – prisiminė buvusi KAM vadovė.

 

Ji pripažino, kad egzistuoja tokia NATO politika: viešai nekalbėti apie NATO gynybos planus, nes tai menkina jų karinę vertę, suteikia įžvalgų apie patį NATO karinio planavimo procesą ir tokiu būdu silpnina Aljansą, be to, sukuria nereikalingas įtampas NATO santykiuose su Rusija.

 

Būtent tokie įspėjimai iš JAV ambasados į Valstybės departamentą ir atgal buvo siuntinėjami dar 2010 metais, kai šiuos susirašinėjimus paviešino skandalingoji organizacija „WikiLeaks“. Būtent tuomet paaiškėjo, kad jau nuo 2009 NATO išties peržvelgė Lenkijai originaliai skirtą planą „Eagle Guardian“ („Erelio sargas“).

 

Toks pavadinimas neatsitiktinis, turint omeny Lenkijos herbą. Tačiau būtent 2010-siais patvirtinta atnaujinta „Erelio sargo“ versija, į kurią įtrauktos ir trys Baltijos šalys. Pastarosios buvo įspėtos viešai nekalbėti apie šį planą – pasitenkinta tik formaliais pareiškimais: mes gavome NATO gynybos planus, juos turime, daugiau komentarų nebus. Regis, visi liko patenkinti.

Pavyzdžiui, kaip rodo „WikiLeaks“ dokumentai, tuometinis Estijos Užsienio reikalų ministerijos Saugumo Politikos departamento vadovas Paulas Teesalu privačiai informaciją apie NATO gynybos planus Baltijos šalims 2009-ųjų pabaigoje vadino „ankstyva Kalėdų dovana“.

 

Tačiau paradoksalu, kad praėjus dešimtmečiui ir artėjant prieškalėdiniam NATO susitikimui Londone, nuotaikos – visai ne kalėdinės, nors planuojant šį lyderių pasimatymą tokios turėjo būti. Ir čia Turkijos išsišokimas čia gali būti ne prie ko.

 

Blokavimai, sabotavimai – ne naujiena

Jau po 2010 m. patvirtintų planu saugumo situacija gerokai pasikeitė: Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir okupacija, sukeltas karas Donbase, karinė intervencija Sirijoje, samdinių operacijos kitose šalyse pakeitė Vakarų, pirmiausiai NATO suvokimą apie grėsmes. O Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planą teko ne kartą peržiūrėti. Naujausi pakeitimai, DELFI žiniomis, susiję su sprendimais, priimtais dar 2017 metais – visos detalės, savaime suprantama, yra įslaptintos.

Tad tai, ką 2010-siais paviešino „WikiLeaks“ – apie tai, kad Baltijos šalims apginti reikėtų bent 9 divizijų iš JAV, Jungtinės Karalystės Vokietijos ir Lenkijos, kokiais uostais, keliais turėtų būtų gabenami pastiprinimo pajėgos – visa ši informacija beviltiškai paseno.

 

Dar 2013-siais JAV išvedė paskutinius savo tankus iš Europos, o mažėję NATO šalių gynybos biudžetai taip pat atsispindėjo pajėgumų mažinimo procese: Nyderlandai atsisakė tankų, Vokietija mažino savo savaeigių haubicų PzH2000 pajėgumus – būtent todėl Lietuvai vėliau pasisekė įsigyti šias artilerijos sistemas, vėliau dėl savo pajėgų būklės susirūpinusi Vokietija PzH2000 jau niekam nebepardavinėjo ir ėmė modernizuoti pati.

 

2019-siais situacija yra pasikeitusi: Europoje – vis daugiau JAV pajėgumų tiek pratyboms, tiek realiam atgrasymui. Be to, apie galimybes, iššūkius ir būtinas priemones ginti Baltijos šalis kone kasmet rašo autoritetingi tyrimų centrai, tokie, kaip RAND, „Atlantic council“, „Jamestown foundation“ ir kiti.

Pats gynybos planavimo procesas nėra vien politinės, tiksliau visai nėra politinės NATO šalių vadovybės atsakomybės sritis. Tiesa, Aljanso šalys gali blokuoti, stabdyti tokių planų patvirtinimą politiniu lygiu. Taip jau yra nutikę ne kartą.

Pavyzdžiui, ta pati Turkija yra nukentėjusi nuo Paryžiaus požiūrio 2003 metų pradžioje, kai Prancūzija ir Belgija vetavo NATO planavimo procedūras ginti Turkiją tuo atveju, jei kiltų karas su Iraku. Tuomet JAV rengėsi invazijai į Iraką ir bandė į šį procesą įtraukti sąjungininkus Aljanse, tačiau NATO vieningai neparėmus Ankaros, ši nesutiko naudoti savo teritorijos amerikiečių pajėgoms.

 

Ta pati Prancūzija NATO yra pridariusi ir daugiau bėdos gerokai anksčiau – dar 1966 metais, kai tuometinis Prancūzijos lyderis Charles de Gaulle'is įsakė per metus iškeldinti visas JAV pajėgas, dislokuotas šalyje. Tuo metu Prancūzijoje buvo dešimtys NATO bazių, vadaviečių, o sprendimas buvo logiška užsispyrėlišku ir arogantišku būdu garsėjusio Prancūzijos vadovo politikos išdava.

Pažemintas amerikiečių 1956-siais Sueco krizės metu Prancūzijos prezidentas negalėjo susitaikyti su faktu, kad pasaulyje liko dvi supervalstybės – JAV ir Sovietų sąjunga ir reikalavo lygių teisių sprendimų priėmime.

 

Galiausiai tokių ginčų kulminacija tapo Prancūzijos išstojimas iš NATO karinių struktūrų – Prancūzija liko NATO nare ir dalyvavo Šiaurės Atlanto tarybos posėdžiuose, tačiau karinio planavimo procese, karinėse vadavietėse nedalyvavo. Ir nors prancūzai turėjo atskirų susitarimų tiek su JAV, tiek su kitomis NATO šalimis dėl bendradarbiavimo konflikto atveju, galiausiai pačiam Paryžiui įgriso tai vienu metu būti NATO, tai nebūti ir nedalyvauti visų sprendimų priėmimo procese, nežinant jų detalių. Galiausiai Prancūzija grįžo į NATO karines struktūras būtent 2009 metais.

Paryžiaus ambicijos ir nenuoseklumas

Tačiau Prancūzija demonstruoja, kad jos, kaip NATO narės, ambicijos siekia gerokai toliau: atvirai kritiką JAV žarstęs Prancūzijos prezidentas E. Macronas prabilo apie tikrą Europos kariuomenę, apie didesnį europiečių vaidmenį, sprendžiant savus reikalus kartu su Rusija – „tikra europietiška valstybe, kurią izoliuoti buvo klaida“, o galiausiai būtent E. Macronas paskelbė apie „NATO smegenų mirtį“.

 

Ir nors šie jo pareiškimai susilaukė kritikos, daugelis sutelkė dėmesį į paties Prancūzijos prezidento ambicijas, kritikavo jį dėl nenuosaikaus požiūrio į Rusiją.

Dar 2017-siais, po prezidento rinkimų, kuriuose įžvelgtas ir rusiškos dezinformacijos pėdsakas, E. Macronas stovėjo spaudos konferencijoje šalia V. Putino ir atvirai kalbėjo, kad Kremliaus propagandiniai kanalai RT ir „Sputnik“ nėra žiniasklaida, o tik dezinformacijos įrankiai. Be to, pernai jis viešai dėkojo tuometinei Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei už suvaldytą posėdį su D. Trumpu ir viešai žadėjo paremti Lietuvą, jei tik jai kas nutiktų.

Bet šiemet Prancūzijos vadovas jau kalbėjo apie „Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ ir „europietiškąją Rusiją“, tuo pačiu smerkdamas JAV veiksmus Europoje bei Sirijoje, o JAV sykį yra įvardijęs kaip galimą grėsmę Europai.

 

Pastarasis taškas E. Macronui turėtų būti ypač skaudus, mat iš Sirijos buvo surengtos 2015 m. teroro atakos Prancūzijoje, būtent prancūzų kariai, tarp jų ir specialiosios pajėgos kovojo išvien su kurdais ir JAV kariais prieš „Islamo valstybę“. Tačiau D. Trumpas apie savų išvedimą paskelbė neinformavęs Prancūzijos, o tai, anot Paryžiaus, sukėlė pavojų prancūzų karių gyvybėms.

 

Pašliję Turkijos ir Prancūzijos santykiai taip pat negerina atmosferos, kai Paryžiaus nepasitenkinimas JAV veiksmais bei pasiūlymai telktis po Prancūzijos karinės galios skėčiu kol kas nesulaukia susižavėjimo šūkių net artimiausių jų sąjungininkų – vokiečių stovykloje.

 

Tuo pačiu prancūzams reikia įrodyti, kad būtent jie yra patikimi saugumo partneriai Europoje. Viena vertus tai neturėtų būti sunku: Prancūzija išties dislokavo savo karius Sirijoje, tiek sausumos pajėgas Baltijos šalyse, kur nuolat siunčia savo naikintuvus dalyvauti NATO oro policijos misijoje. Be to, Prancūzija prisiėmusi atsakomybę už antiteroristinę operaciją Malyje, kur dalyvauja ir Lietuvos kariai. Galiausiai Prancūzija nesyk pabrėžė skirianti dešimtis tūkstančių karių įvairioms taikos palaikymo ir stabilizavimo misijoms pasaulyje, o šalies kariniai pajėgumai nuolat stiprinami.

Tad niekas ir neįtartų, jog neįvardyti „Reuters“ šaltiniai, kurie skundėsi apie turkų įkaitais laikomus Rytų Europiečius, buvo iš šalių, prijaučiančių Prancūzijai ar iš jos pačios.

 

Tokia logika kol kas neturi oficialaus patvirtinimo ar paneigimo. Kita vertus, į neįvardytų „Reuters“ šaltinių informaciją NATO reagavo taip, kaip tik galėjo – apsiribota pareiškimais, kad NATO gina ir gins visas savo nares, kuriems turi parengusi planus. Net jei tai yra galiojantis susitarimas tarp Aljanso valstybių nekomentuoti neoficialių šaltinių pareiškimų ar juo labiau gynybos planų, viešas NATO narių susilaikymas, stengiantis nugesinti galimą diplomatinį konfliktą gali būti iškalbingas.

 

Kam naudinga sukelti intrigą?

DELFI šaltinių duomenis, „Reuters“ straipsnis galėjo pakenkti tiek Turkijai, tiek Baltijos šalims. Pastarosios jau senokai spėliojo dėl to ar ir kaip NATO gintų, o Aljanso narių skaldymas tarpusavyje, abejonės dėl sąjungininkių patikimumo, įveliant šalutinius veiksnius, tokius, kaip kurdai atrodo keistas net turkams. Pastarieji turi savų interesų ir juos gali kelti į dienos šviesą, bet ir turkai žino tiek savo galimybių ribas, tiek sąjungininkų nusiteikimą – neoficialiai Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planams pritaria visos be išimties Aljanso narės, ypač JAV.

Turkai tiesiog neturi priežasčių jiems priešintis, nebent pasitvirtintų baisiausi įtarimai apie pernelyg artimą Ankaros ir Kremliaus draugystę ir turkai rizikuotų suskaldyti arba palikti Aljansą mainais į trapią ir daug nežadančią sąjungą su Rusija – šalimi, su kuria istoriškai turkai yra dažniau kariavę, nei draugavę, o iš draugystės nedaug ką tegavę.

 

Kita vertus, Ankara ir NATO žino, kad visa dažniau pasigirstančios kalbos apie Turkijos pašalinimą į Aljanso taip pat nėra rimtos: Turkija yra ypač svarbi strategine prasme, nes ji kontroliuoja Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, o tuo pačiu – ir patekimą į Juodąją jūrą, kurioje, kitaip, nei prieš kelis dešimtmečius, yra svarbios Aljanso narės ir karinė infrastruktūra. Be to, pašalinimas iš Aljanso – komplikuotas ir neišbandytas procesas, galintis turėti neigiamų pasekmių tiek Turkijai, tiek NATO.

Baltijos šalių diplomatai, DELFI šaltinių duomenimis, taip pat nėra tie įtariamieji, kurie galėjo prisišnekėti „Reuters“ – tai nėra nei latvių, nei estų, nei lietuvių interesas, mat viešas skalbinių skalbimas ir taip įkaitintoje atmosferoje apie tokius jautrius klausimus, kaip gynybos planai, nėra naudingas niekam, išskyrus nebent Rusiją.

 

Tiesa, pastarosios rankos esą taip pat neverta ieškoti – bet kuriuo atveju planai yra jau parengti anksčiau ir politinės NATO narių vadovybės pritarimas tėra formalumas. Juo labiau, kad susitikimas Londone nėra galutinis taškas, po kurio tvirtinti planus jau būtų per vėlu, o Aljanso gynybos planavimas žlugtų iš esmės.

 

„Tai, kad NATO turi gynybos planus, kiekvienas Lietuvos žmogus, manau, džiaugtųsi žinodamas. Man baisiau buvo 2009 m., kai sužinojau, kad tokių planų nėra. Teoriškai turėtų būti, kad planai atnaujinami, tai yra planuotojų darbas. Juk anksčiau nebuvo net 5-uoju straipsniu parengtų pratybų, o dabar jos vyksta ir pagal parengtus realius planus.

 

O jei tai („Reuters“ šaltinių informacija apie tariamą Turkijos poziciją dėl NATO gynybos planų Baltijos šalims. – Red.) yra tiesa, tai aš labiau vertinčiau kaip spaudimą Turkijai. Žmonės šokiruoti ir nemanau, kad turkų politikams, ambasadoriams malonu žinoti, kad žmonės taip nusiteikę“, – teigė R. Juknevičienė.

 

Tiesa, kitų DELFI šaltinių teigimu, teorijų, kas galėjo pakišti turkus ir į viešąją erdvę išmesti dalį jų reikalavimų bei pasinaudoti, kol kas stengiamasi neeskaluoti, mat padėtis ir taip gerokai įtempta.

 

Kita vertus, šalys, kurių vadovai patys neraginami ir pakartotinai eskaluoja situaciją pareiškimais apie NATO smegenų mirtį kol kas taip pat neišsižada savo žodžių – nei kritikos JAV ir Turkijai, nei ambicingų pareiškimų apie Europos kariuomenę, nei apie draugystę su Rusija.

 

R. Juknevičienės teigimu, galiausiai visa situacija išsispręs, mat tai labiau panašu į derybinius žaidimus. Tiesa, jos nuomone, NATO vis dažniau pasigirsta svarstymų dėl sprendimų priėmimo – tai turi būti daroma ypač greitai, o dabartinėje situacijoje, kai viskas daroma tik konsensuso būdu, esą galima galvoti ir apie sprendimų priėmimą daugumos balsais.

 

„Vėlgi, kiekviena lazda turi du galus, nes kai kurie sprendimai kitoms šalims gali būti ypač skausmingi“, – neslėpė europarlamentarė.