Dr. Šarūnė Valotkienė „Archeologinių tyrinėjimų kasdienybė už geležinės uždangos“
Pagrindinis pranešimo šaltinis yra 1948−1968 m. vykusių archeologinių kasinėjimų nuotraukos, tarp kurių daugiau nei tūkstantyje užfiksuoti tyrinėjimų dalyviai. Šių vaizdų rinkinys yra puikus archeologinių kasinėjimų kasdienybės dokumentas, atspindintis to meto Lietuvoje vykusius procesus. Kasinėjimų nuotraukos iškelia ne vieną akivaizdų klausimą. Vienas jų, pavyzdžiui, susijęs su pokario demografine situacija − kodėl kasė daugiausia moterys ir vaikai? Iškyla ir socialinių klausimų – kodėl kasinėjančios moterys dėvėjo tik sijonus ir sukneles?
Atsakant į šiuos ir kitus klausimus, remiamasi ne tik vaizdų analize, bet ir publikuotais archeologų dienoraščiais. Įdomi ištrauka iš Rimutės Rimantienės dienoraščio, kuriame atsispindi to meto kasinėjimų niuansai: „Iš ryto anksti mudvi su Onute einam į perkasą […]. Paprastai rasdavome visus vaikus [kasinėjimų darbininkus] jau atėjusius. Šį kartą nė vieno. Galiausiai atsiranda Evaldas. Pasirodo, rugpjūčio mėnesį prasideda menkių gaudymo sezonas, ir visi mano kasėjai nubėgo į prieplauką“. Kita dienoraščio ištrauka kalba apie tai, kad archeologams kartais tekdavo ne tik tyrinėti. Joje rašoma, jog atvykę kasinėti į iš anksto planuotą Netiesų akmens amžiaus gyvenvietę archeologai rado visą plotą užsodintą bulvėmis, o kolūkio pirmininkas pasiūlė jiems nusikasti bulves: „Nusikaskit. Ir mes taip iš eilės kasėm bulves […] ir kasdien jas valgėm. O prie bulvių – rūgusis pienas, pradžioje buvo ir salotų, bet greitai pasirodė ir agurkai, galiausiai ir pomidorai“.
Dr. Daiva Steponavičienė „Romėniškojo laikotarpio moterų kostiumų rekonstrukcija“
Pranešime pristatoma romėniškojo laikotarpio moterų apranga ir aptariama jos rekonstrukcijos problematika. Rodoma septynių kostiumų kolekcija, sukurta kūrybinio folkloro grupei „Sedula“ jos sceninės veiklos 25-mečio proga.
Sukurtoji kostiumų kolekcija atspindi šešių ikigentinės bendruomenės archeologinių kultūrų aprangos nešiosenos bendrumus ir skirtumus. Romėniškasis laikotarpis pasižymėjo papuošalų formų subtilumu. Naudotos kiauraraštės formos, puošyba stiklo akutėmis, emaliu ir sidabro vielos filigranu rodė ir tų laikų juvelyrų meistriškumą. Dėl to metalo papuošalai bei drabužių detalės tiesiog susiliedavo į bendrą sąskambį su ramia tekstilės gama. Visa tai stengtasi atkartoti ir sujungti į vientisą kostiumų ansamblį.