Dr. Šarūnė Valotkienė „Archeologinių tyrinėjimų kasdienybė už geležinės uždangos“

Pagrindinis pranešimo šaltinis yra 1948−1968 m. vykusių archeologinių kasinėjimų nuotraukos, tarp kurių daugiau nei tūkstantyje užfiksuoti tyrinėjimų dalyviai. Šių vaizdų rinkinys yra puikus archeologinių kasinėjimų kasdienybės dokumentas, atspindintis to meto Lietuvoje vykusius procesus. Kasinėjimų nuotraukos iškelia ne vieną akivaizdų klausimą. Vienas jų, pavyzdžiui, susijęs su pokario demografine situacija − kodėl kasė daugiausia moterys ir vaikai? Iškyla ir socialinių klausimų – kodėl kasinėjančios moterys dėvėjo tik sijonus ir sukneles?

Atsakant į šiuos ir kitus klausimus, remiamasi ne tik vaizdų analize, bet ir publikuotais archeologų dienoraščiais. Įdomi ištrauka iš Rimutės Rimantienės dienoraščio, kuriame atsispindi to meto kasinėjimų niuansai: „Iš ryto anksti mudvi su Onute einam į perkasą […]. Paprastai rasdavome visus vaikus [kasinėjimų darbininkus] jau atėjusius. Šį kartą nė vieno. Galiausiai atsiranda Evaldas. Pasirodo, rugpjūčio mėnesį prasideda menkių gaudymo sezonas, ir visi mano kasėjai nubėgo į prieplauką“. Kita dienoraščio ištrauka kalba apie tai, kad archeologams kartais tekdavo ne tik tyrinėti. Joje rašoma, jog atvykę kasinėti į iš anksto planuotą Netiesų akmens amžiaus gyvenvietę archeologai rado visą plotą užsodintą bulvėmis, o kolūkio pirmininkas pasiūlė jiems nusikasti bulves: „Nusikaskit. Ir mes taip iš eilės kasėm bulves […] ir kasdien jas valgėm. O prie bulvių – rūgusis pienas, pradžioje buvo ir salotų, bet greitai pasirodė ir agurkai, galiausiai ir pomidorai“.

Dr. Daiva Steponavičienė „Romėniškojo laikotarpio moterų kostiumų rekonstrukcija“

Pranešime pristatoma romėniškojo laikotarpio moterų apranga ir aptariama jos rekonstrukcijos problematika. Rodoma septynių kostiumų kolekcija, sukurta kūrybinio folkloro grupei „Sedula“ jos sceninės veiklos 25-mečio proga.

Sukurtoji kostiumų kolekcija atspindi šešių ikigentinės bendruomenės archeologinių kultūrų aprangos nešiosenos bendrumus ir skirtumus. Romėniškasis laikotarpis pasižymėjo papuošalų formų subtilumu. Naudotos kiauraraštės formos, puošyba stiklo akutėmis, emaliu ir sidabro vielos filigranu rodė ir tų laikų juvelyrų meistriškumą. Dėl to metalo papuošalai bei drabužių detalės tiesiog susiliedavo į bendrą sąskambį su ramia tekstilės gama. Visa tai stengtasi atkartoti ir sujungti į vientisą kostiumų ansamblį.

Mantas Užgalis „Lamatos piliakalniai kultūrinio kraštovaizdžio kaitos kontekste“

Pranešime analizuojama Lamatos piliakalnių raida kultūrinio kraštovaizdžio kaitos kontekste. Šilutės–Švėkšnos–Priekulės apylinkių archeologinių paminklų grupei, kuri VI a. pabaigos/VII–XIII a. istoriografijoje minima kaip Lamata, priskirtini piliakalniai buvo naudojami I–XIII/XIV a. vidurio laikotarpiu. Nors istoriografijoje iki šiol nėra prieita prie vieningos nuomonės dėl jos etninės priklausomybės, tačiau kai kurie tyrėjai mato X–XIII a. laikotarpiu joje susiformavusius atskirus valsčių (pilių apygardų) teritorinius vienetus, kurie dažniausiai buvo valdomi iš piliakalniuose įrengtų pilių. Pats reikšmingiausias visos Lamatos politinis-administracinis centras su satelitinėmis gyvenvietėmis lokalizuojamas Skomantų piliakalnyje. Tankesnį gyvenviečių tinklą turėjusioje šiaurinėje žemės dalyje buvusius Skomantus kirto svarbus kuršių žemės Pilsoto–Žemaitijos prekybinis sausumos kelias.

Lamatoje II tūkstm. pradžioje juntama nežymi piliakalnių su satelitinėmis gyvenvietėmis persiskirstymo (lyginant su I tūkstm.) į derlingesnes žemes tendencija. Tai galėjo lemti kiek išaugusi pažangesnės dvilaukės, o vėliau ir trilaukės žemdirbystės reikšmė bei tai, kad derlingesnėje rytinėje Lamatos dalyje Minijos upės intakų (Veiviržo, Tenenio, Šyšos) aukštupiai su gilesniais slėniais turėjo daugiau krantų kyšulių, tinkamesnių piliakalniams įrengti bei įtvirtinimams sustiprinti, kas vikingų laikotarpiu darėsi vis aktualiau. XIII a. nustojus naudoti piliakalnius, didžioji jų dalis Lamatoje buvo apleisti ir nebepatyrė intensyvios antrinės antropogenizacijos.

Dokt. Jūratė Paškonytė „Aukštosios Panemunės paslaptys“

Pranešime pristatoma Aukštosios Panemunės istorija ir atrastos XVII–XIX a. kapinės. Atlikti archeologiniai tyrimai, surinkta ir išanalizuota informacija suteikė pirminių žinių apie vietos gyventojų laidoseną. Istorinių šaltinių analizė atskleidė, kokia nagrinėjamuoju laikotarpiu buvo Aukštosios Panemunės bendruomenė ir kuo ji užsiėmė. Radiokarbono tyrimai leido nustatyti tikslų palaikų amžių, antropologiniai tyrimai suteikė svarbios informacijos apie palaidotųjų sveikatos problemas. Taigi, remiantis tarpdisciplininiais moksliniais tyrimais, pranešime atskleidžiami XVII–XIX a. Aukštosios Panumenės bendruomenei būdingi bruožai.