Hannibalssonas: didžiausias demokratijos trūkumas šiandien – didėjanti nelygybė

lrt.lt 2021 07 09

„Niekada tiek nepasensiu, kad pamirščiau, kokia unikali patirtis buvo stovėti kartu su tauta jai sunkią valandą 1991 metų sausį“, – sako buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas.

Akcija „Ačiū tau, Islandija“

lrt.lt

Apie padėtį Europoje, Lietuvos šiandienį vaidmenį ir Šiaurės šalių gerovės modelį – išskirtiniame J. B. Hannibalssono interviu.

– Dramatiški Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dešimtojo dešimtmečio pradžioje įvykiai šiandien atrodo tolimi, tarsi istorija. Nuo to laiko Lietuva tapo Europos Sąjungos ir net NATO nare. Tačiau tie patys 30 metų senumo įvykiai atrodo it ranka pasiekiami.

Prisiminus 1991 metų vasarį, kai Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, daugeliui lietuvių per kūną nubėga šiurpuliukai – tokia neįkainojama istorinė akimirka tai buvo. Dėl to jūs esate tikra legenda ir visada laukiamas svečias Lietuvoje. Koks ryškiausias jūsų prisiminimas iš tos žiemos Vilniuje? Ir kaip, jūsų nuomone, Lietuva pasikeitė per tuos metus?

 

– Niekada tiek nepasensiu, kad pamirščiau, kokia unikali patirtis buvo stovėti kartu su tauta jai sunkią valandą 1991 metų sausį. Mačiau beginklę tautą, kuri taikiai priešinosi milžiniškai ją okupavusios supervalstybės karinei galiai. Buvo labai šalta. Vilniaus gatvėse ir aikštėse žmonės būrėsi prie laužų, susikibę už rankų dainavo dainas. Tai buvo žmogaus orumo demonstravimas, kuris tuo metu ir tomis aplinkybėmis, atrodė, paralyžiavo smurtautoją.

 

Tik vėliau visi supratome, kad tapome istorinio lūžio liudininkais. Kai policinė valstybė ima vengti naudoti smurtą, jos dienos yra suskaičiuotos. Mes buvome kadaise galingos Sovietų Sąjungos pabaigos pradžios liudininkai.

 

– Praėjusiais metais Lietuvoje išleistoje savo naujausioje knygoje „Silkė, menkė ir banginis: ir maži gali būti galingi“ aptariate tris pagrindines temas: Islandijos vaidmuo Baltijos šalių nepriklausomybės siekyje, mažos tautos globaliame pasaulyje ir Šiaurės šalių gerovės valstybės modelis prieš neoliberalizmą. Vis dėlto paliečiate ir Rusijos temą. Kaip šiandien vertintumėte Baltijos šalių saugumo situaciją? Manote, kad šiuo metu trys Baltijos valstybės yra saugios?

– Šaltojo karo metais NATO buvo transatlantinės bendruomenės, Šiaurės Amerikos ir Europos demokratinių valstybių saugumo ir gynybos aljansas. Tai buvo unikali sėkmės istorija. NATO atliko savo atgrasomąjį vaidmenį, nepaleidęs nė šūvio, kol galų gale Sovietų Sąjunga žlugo, tiesiog subliūško.

 

Dabar esate to itin sėkmingo aljanso nariai. Palyginkite tai su savo situacija Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

 

Niekas netrunka amžinai. Bendro Šaltojo karo metų priešo nebėra. Jungtinės Valstijos yra pasaulinė supervalstybė, kurios karinių pajėgumų tinklas dengia visą pasaulį. Kinija kyla kaip dar viena pasaulinio masto supervalstybė. Koks bus Europos vaidmuo šiame naujame politiniame peizaže?

 

Jokiu būdu Europa negali sutikti su pavaldaus JAV užsienio politikos subrangovo vaidmeniu. Europa neturėtų leistis į JAV užsienio politikos nesėkmes, tokias kaip Afganistanas, Irakas ar Palestina. Europa taip pat neturėtų tapti korumpuotų arabų pasaulio ar kitų regionų diktatorių rėmėja. Yra atvejų, kai postkolonijinės Europos nacionaliniai interesai nesutampa su plutokratinio Amerikos supervalstybės elito interesais.

 

Jei ateis toks laikas ir JAV pasitrauks iš Europos, vadinasi, Europai bus atėjęs laikas „imti likimą į savo rankas“, kaip kad sakė kanclerė Angela Merkel, reaguodama į Donaldo Trumpo grasinimus.

 

Ar tokiomis aplinkybėmis Europa gali pasirūpinti savo saugumu? Taip, gali. Bet ar Europai pakaks tam politinės valios ir lyderystės? Aš, pavyzdžiui, nesu toks tikras.

 

Jūsų saugumas dėl Rusijos priklausys nuo to, kaip Europa atsakys į pirma minėtus klausimus. Visa tai yra Vakarų vadovybės negebėjimo 1991–1992 metais, žlugus Sovietų Sąjungai, tinkamai paremti demokratinių jėgų Rusijoje pasekmė. Mes turėjome pasiūlyti Rusijai naują Marshallo planą, kuris būtų padėjęs sukurti demokratinę Rusijos valstybę, nekeliančią grėsmės kaimynėms.

 

Užuot tai darę, stebėjome, kaip Rusija vėl atsigręžia į savo imperinę praeitį ir grįžta prie kolonijinės mąstysenos. Visgi Rusija negali būti lyginama su Sovietų Sąjunga šios klestėjimo laikais. Europai tokia grėsmė yra įkandama. Tai yra politinės lyderystės klausimas. Kas NATO ir ES yra Rusijos ekspertai? Jūs.

 

– O Baltarusija? Kokios jūsų prognozės dėl šios šalies ateities? Aliaksandro Lukašenkos režimas atsilaikys ar žlugs? Įsigalės demokratija ar šalis taps autoritariniu Rusijos palydovu? Ar Baltarusija turės tokią pačią galimybę tapti demokratine valstybe, kokią turėjo Baltijos šalys?

– Padėtis Baltarusijoje šiuo metu nelygintina su Baltijos šalių padėtimi žlungant Sovietų Sąjungai. Baltarusija yra suvereni valstybė. Patys Baltarusijos žmonės turi nuspręsti, ar jie nori sukurti demokratinę valstybę, ar rizikuoti tapti Rusijos palydove.

 

Kaimyninėms šalims ir tarptautinei bendruomenei čia tenka ribotas vaidmuo, išskyrus moralinę paramą demokratinėms jėgoms ir humanitarinę pagalbą pabėgėliams.

 

Jūs buvote okupuoti ir prieš savo valią Sovietų Sąjungos aneksuoti. Baltijos šalių kelias į laisvę buvo taikus ir demokratiškas. Jūs išsivadavote. Jokios išorinės jėgos jums į rankas neįteikė laisvės. Vakarų valstybių vadovai netgi nenorėjo priimti – ką jau kalbėti apie paramą – jūsų pasitraukimo iš Sovietų Sąjungos, mat tai kirtosi su jų pačių interesais plėtojant santykius su Sovietų Sąjunga ir užbaigiant Šaltąjį karą.

 

Laimei, jiems nepavyko jums primesti savo valios. Dabar, būdami NATO ir Europos Sąjungos nariai, jūs galite pasiūlyti ne tik moralinę, bet ir apčiuopiamą paramą Baltarusijos demokratinėms jėgoms. Tai jūs ir darote.

 

– Islandijoje veikia seniausias pasaulyje parlamentas – Altingas, pirmą kartą sušauktas dar 930 metais. Nenuostabu, kad jūsų šalis užima aukštą vietą, vertinant demokratijos kokybę. Nepaisant to, jūs įžvelgiate globalaus finansų elito ir neoliberalizmo keliamą grėsmę demokratijai. Kokių Islandijos demokratijos trūkumų matote šiandien? Ar COVID-19 pandemija paveikė Islandijos ekonomiką ir demokratiją?

– Islandai tuo didžiuojasi ir teigia, kad jų šalis yra pirmoji parlamentinė demokratija pasaulyje, šimtmečiais lenkianti britus, kurie tvirtina, kad jų Bendruomenių Rūmai yra seniausia parlamentinė institucija pasaulyje.

 

Islandijos parlamentas – Alþingi (kas reiškia „visi žmonės“) – buvo įsteigtas 930 metais. Kiek man žinoma, pirmą kartą jis paminėtas 11 amžiuje Brėmeno vyskupo Adamo Bede metraštyje, kur pažymima, kad „šios atokios salos gyventojai buvo unikalūs vienu aspektu – nepripažino jokio karaliaus“. Tai turėjo būti naujiena vyskupo amžininkams europiečiams, kurių šalyse tuo metu vis tvirčiau įsigalėjo paveldimos aristokratijos įtvirtinti feodaliniai santykiai.

 

Viduramžių Europos istorijos kontekste tai buvo unikalus socialinis eksperimentas. Tai buvo bandymas sukurti pagal bendrąją teisę, bet be jokios vykdomosios valdžios funkcionuojančią laisvų vyrų ir moterų visuomenę. Nebuvo vyriausybės, nebuvo biurokratijos, nebuvo kariuomenės, policijos ir prievartinės centrinės valdžios, kuri palaikytų tvarką ir sutramdytų nepaklusnius gyventojus. Tikra neoliberali svajonė, kitaip nepavadinsi.

 

Šis unikalus socialinis eksperimentas truko 330 metų. Iš pradžių ši socialinė struktūra buvo ir tvirtai individualistinė, ir egalitarinė. Galiausiai ir valdžia, ir ištekliai vis dažniau atsidurdavo kelių elitinių klanų, įsivaizdavusių save aukščiau įstatymo, rankose. Viskas baigėsi pilietiniu karu, kurį numalšino įsikišęs Norvegijos karalius. Prireikė daugiau nei 600 metų, kad susigrąžintume prarastą nepriklausomybę.

 

Klausiate manęs apie mūsų demokratijos trūkumus šiandien. Mano atsakymas paprastas: jie tokie patys kaip ir senovėje – didėjanti nelygybė. Amerikos demokratijos eksperimentas trunka 245 metus. Prieš keletą dienų šimtas Amerikos universitetų mokslininkų, socialinių mokslų atstovų, išplatino įspėjimą Amerikos visuomenei, kad sparčiai didėjanti nelygybė griauna Amerikos demokratijos pagrindus.

 

Panaši situacija visur šiais neoliberalizmo laikais. Tautinės valstybės praranda galią nevaržomo globalaus kapitalizmo jėgų naudai. Valdžios ir turto sutelkimas kelių išrinktųjų rankose ima ardyti demokratijos pagrindus. Kad demokratija išliktų, kapitalizmas turi būti pažabotas.

 

– Lietuva, deja, yra viena iš giliausia socialine nelygybe pasižyminčių Europos Sąjungos valstybių. Vis dėlto daugelis geriau besiverčiančių žmonių Lietuvoje vis dar neįžvelgia problemos ir mano, kad skurstantieji patys dėl to kalti. Kaip juos įtikinti, kad nelygybė kenkia ne tik vargšams, bet ir visai visuomenei?

– Ekonomikos mokiausi Edinburgo universitete iš „Tautų turtą“ parašiusio Adamo Smitho įpėdinių. Tiek tuo metu, tiek šiandien kapitalizmo pagrindimas yra paprastas. Kapitalizmas suteikia laisvę individualiai iniciatyvai, įpindamas pelno motyvą. Privati gerovė yra galinga paskata kurti turtą. Iki šios vietos viskas aišku. Tačiau vienas iš daugelio nevaržomo kapitalizmo trūkumų, neskaitant vis pasikartojančių krizių, yra jam būdinga tendencija sutelkti turtus vos kelių žmonių rankose.

 

Štai kodėl vienas iš prezidento Franklino Roosevelto Naujojo kurso (angl. „New Deal“) kūrėjų, JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Louisas Brandeisas sakė: „Galime leisti keliems išrinktiesiems kaupti turtą arba galime siekti, kad šalyje vyrautų demokratija. Ir viena, ir kita kartu neįmanoma.“ O Švedijos socialdemokratas, ketvirtį amžiaus ėjęs ministro pirmininko pareigas, Tage`as Erlanderis tą pačią mintį išsakė tokiais žodžiais: „Rinka yra geras tarnas, bet nepakenčiamas šeimininkas.“

 

Socialdemokratinio Šiaurės šalių modelio (gerovės valstybės) esmė yra kompromisas tarp tų dviejų kraštutinumų: rinkos ir valstybės. Mes atmetame tiek nevaržomą rinką, tiek visagalę valstybę. Mes priimame konkurencingas rinkas, kai tai įmanoma, taikydami teisinę sistemą, reguliavimą ir priežiūrą. Tai leidžia kurti gerovę ir užtikrina konkurencingumą.

 

Kita vertus, demokratijos vardu mes primygtinai reikalaujame ne pelno siekiančių viešųjų paslaugų svarbiausiose socialinėse ir ekonominėse srityse. Tai taikytina švietimui, sveikatos priežiūrai, socialiniam draudimui (įskaitant nedarbo draudimą ir pensijas), būtiniausioms komunalinėms paslaugoms (energija, vanduo, viešasis transportas) ir prieinamam būstui, sudarančiam mažiausiai trečdalį būsto rinkos.

 

Darbo rinkoje mes sukuriame teisinį pagrindą deryboms dėl darbo užmokesčio tarp kapitalo savininkų ir darbo jėgos. Valstybė prisiima atsakomybę bendradarbiaudama su darbdaviais, profesinėmis sąjungomis ir akademine visuomene kurti darbo vietas „aukštųjų technologijų“ sektoriuose, taip pritaikant darbo rinką prie technologinių pokyčių.

 

Kaip visa tai finansuojame? Taikydami progresinius mokesčius. Mokesčius mokėti vengiantys patys turtingiausieji skurdina gerovės valstybes. Reikia imtis koordinuotų veiksmų pasauliniu mastu, kad tai sustabdytume. Pradžia buvo padaryta praėjusią savaitę, kai G-6 ir G-20 patvirtino minimalų 15 proc. mokestį tarptautinėms korporacijoms, kurios iki šiol daugiausia vengė mokesčių. Tai yra puikus pirmasis žingsnis, žengtas Joe Bideno iniciatyva.

 

Rezultatas: Šiaurės šalių modelis yra vienintelis socialinis ir ekonominis modelis, atsiradęs iš praeito amžiaus ideologinių konfliktų ir sėkmingai derinantis efektyvumą su socialiniu teisingumu.

 

Šiaurės šalių gerovės valstybės pakeitė Ameriką ir tapo naujosiomis „galimybių šalimis“, o tai reiškia, kad esame aukščiausiose pozicijose, vertinant socialinį mobilumą (mažinant klasinį susiskaldymą).

 

Aukščiausi įvertinimai: 2013 metais neoliberalus savaitraštis „The Economist“ paskelbė specialų Šiaurės šalių modelio tyrimą. Nuosprendis – tai yra mūsų planetos supermodelis globalizacijos amžiuje.

 

– Šiandien Lietuva taip pat išgyvena vertybinį susiskaldymą tarp konservatyvesnių ir liberalesnių pažiūrų piliečių. Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad pirmieji dažniausiai būna neturtingesni ir prasčiau išsilavinę, o antrieji gauna didesnes pajamas ir yra įgiję geresnį išsilavinimą. Todėl egzistuoja ir gana aiški socialinė bei ekonominė takoskyra.

Koks būtų jūsų patarimas dabartinei Lietuvos Vyriausybei, kurią sudaro dviejų liberalių partijų ir vienos šiuolaikinės konservatorių partijos atstovai, kovojant su socialine nelygybe ir vertybiniu susiskaldymu visuomenėje?

 

– Klausiate manęs, ką galėčiau patarti jūsų dabartinei Vyriausybei, siekiančiai sumažinti socialinę ir ekonominę visuomenės atskirtį? Mano trumpas atsakymas būtų toks: pritaikykite Šiaurės šalių modelį. Ilgesnį atsakymą galima rasti mano naujausioje knygoje „Šiaurės šalių modelis prieš neoliberalųjį iššūkį“.

 

– Socialdemokratai ir socialistai pralaimi demokratiniuose rinkimuose daugelyje Europos šalių. Nei Lietuva, nei Islandija nėra išimtis. Ar jūs matote kokią nors išeitį socialinei demokratijai visoje Europoje iš šios krizės? Kodėl Europos socialdemokratija šiuo metu priversta gintis, nepaisant praeities laimėjimų?

– Pagrindinė priežastis yra tai, kad socialdemokratija pagal apibrėžimą yra darbininkų judėjimo politinė atšaka. Politika yra susijusi su valdžia. Kapitalo ir gamybos grandinės savininkai yra įgiję didžiulę galią. Jiems priklauso įmonės, jie samdo ir atleidžia darbuotojus.

 

Jei profesinių sąjungų judėjimas yra silpnas ar apskritai neegzistuoja, darbininkai pralaimi.


Kaip tik tai šiuo metu ir vyksta. Kapitalas yra globalus. Darbo jėga iš esmės yra lokali. Šiuo metu į tarptautinę darbo rinką plūsta milijardai skurstančių, už itin mažus atlyginimus pasiruošusių dirbti žmonių. Darbo dalis tarptautiniame BVP, lyginant su kapitalu, sparčiai mažėja.

 

Kita vertus, kapitalas yra globalus, jam netaikoma teisinė bazė ar priežiūra. Iš kapitalo gaunamos pajamos kaupiasi tarptautinio elito, kuris dažniausiai išvengia mokesčių, rankose. Mokesčių rojus šiuo metu yra trečia pagal dydį ekonomika pasaulyje. Visa tai veda viena linkme – nacionalinės valstybės praranda galią kapitalo savininkų naudai.

 

Europos socialdemokratinės partijos iš esmės nesugebėjo numatyti 2008 metų finansų krizės ir tai turėjo skaudžių pasekmių vargstantiems ir galios neturintiems žmonėms. Joms taip pat nepavyko sėkmingai susidoroti su krizės pasekmėmis. Arba jos nesiūlo alternatyvios politikos, arba jų įtaka ES silpsta.

 

Kuris variantas? Politika yra susijusi su valdžia. Be stiprių profesinių sąjungų galios darbo rinkoje socialdemokratija yra bejėgė. Tokia politika neverta dėmesio. Ji veda vien link melagienų, neapykantos kurstymo ar net fašizmo.

 

Pirmieji požymiai, kad galimas posūkis į gera, atskriejo iš J. Bideno, kuris anądien pateikė pasiūlymų, kaip panaikinti mokesčių vengimą įgalinančias spragas tarptautinėje sistemoje. Tai yra pirmas žingsnis teisinga linkme. Tačiau reikia imtis daug ryžtingesnių veiksmų, kad per ateinančius kelerius metus visi kartu užrauktume mokesčių rojų. Ir tai dar ne viskas.

 

Gyvename technologinės revoliucijos amžiuje, kuriam būdingi nuolatiniai socialiniai sutrikimai. Automatika ilgainiui pakeis paties darbo pobūdį. Tai privers mus permąstyti daugelį pamatinių dalykų.

 

Kam priklausys robotai? Kaip dalysimės turtą, jei ne per darbo užmokestį? Turėtume pradėti permąstyti daugelį pamatinių su nuosavybe ir kontrole susijusių idėjų itin turtingose visuomenėse, kuriose lemiamas veiksnys bus žinių ir technologijų nuosavybė.

 

– Kaip šiuo metu gyvenate?

– Pagal Islandijos įstatymus valstybės tarnautojas turi išeiti į pensiją sulaukęs 67 metų. Taigi, taip ir padariau... prieš 14 metų. Bet atsitiko taip, kad tai sutapo su 2008-ųjų katastrofa, kai po kelerių metų eksperimento su neoliberalia laissez-faire ekonomika Islandijos visuomenė atsidūrė prie skilusios geldos. Žlugo visa finansų sistema – trečias pagal dydį bankrotas finansų istorijoje! Tas pats nutiko ir nacionalinei valiutai.

 

Ką dariau tuo metu? Ne tik rašiau tūžmingus straipsnius apie žlugimo priežastis ir pasekmes, bet ir pasiūliau kursus šia tema tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Pamažu man tapo aišku, kad Islandija sėkmingiau susitvarkė su krizės pasekmėmis nebūdama ES narė, nei būtų susitvarkiusi, priklausydama blokui. Vos pasibaigus krizei, leidausi į paskaitų turnė po Skandinaviją, Vokietiją, Belgiją, Ispaniją ir kitas šalis.

 

Taip pamažu tapau akademiku. Manęs prašė dėstyti universitetuose Islandijoje, Vilniuje ir Tartu, ten skaičiau paskaitas temomis „Mažos valstybės tarptautinėje sistemoje po Antrojo pasaulinio karo“ ir „Šiaurės šalių modelio palyginimas su neoliberaliu iššūkiu“. Keletą pastarųjų metų mokiau studentus ir šį bei tą rašinėjau.

 

Mano žmona Bryndis, mano sielos draugė pastaruosius šešiasdešimt su viršum metų, pradėjo balerinos ir aktorės karjerą. Akademiniu požiūriu ji yra kalbininkė, lotynų kalbos entuziastė, įsimylėjusi šios kalbos pagrindu susiformavusias prancūzų, italų ir ispanų kalbas. Tai atvedė mus į Andalūziją, kur pavasarį ir rudenį pratęsiame Islandijos vasarą mažame žvejų kaimelyje Salobrenjoje.

 

Važiuodami pro šalį prieš daugelį metų pastebėjome nedidelį kelio ženklą su užrašu „Hanibal“ ir jis mus nukreipė į mažą muziejų ant virš jūros pakibusios uolos. Ten turėjome galimybę šiek tiek daugiau sužinoti apie antrame amžiuje prieš Kristų punų karių mestą iššūkį romėnų hegemonijai. Aš, kaip žinote, esu Hanibalo sūnus – Hannibalssonas.

 

1992 metais aš, kaip ELPA šalių Ministrų Tarybos pirmininkas, pasirašiau EEE susitarimą su ES. Tai įvyko Porto mieste, Portugalijoje, nes tuomet Portugalija buvo ES pirmininkaujanti šalis. Iš ES pusės sutartį pasirašė tuometis Portugalijos prezidentas (H)anibalas Cavaco da Silva. Pastebėjęs mūsų parašus greta neatsispyriau pagundai išsakyti savo pastebėjimą: „Tai įrodo, kad Hanibalo įtaka pasklido jau labai toli nuo Alpių.“

 

Tad nesakykite man, kad mažos valstybės negali pakeisti pasaulio, jei jos veikia išvien!