Vakarų pasaulio politikai, švietimu besirūpinantys specialistai laužo galvas, ką daryti, kad mokyklose mokymo procesas būtų turiningesnis, mokiniai įgytų kuo daugiau žinių, plėstų akiratį, pasiruoštų tolimesnėms studijoms ir savarankiškam gyvenimui.
Prisiminkim kitų šalių praktiką. Dar prieš kelerius metus JAV garsėjo valstybinėmis mokyklomis, kuriose mokinių parengimas buvo daugiau nei prastas. Prisiminkime istorijas, kaip, pavyzdžiui Čikagoje, būta mokyklų su visiškai pašlijusia drausme, kur mokytojai bijodavo įžengti į klasę, o mokiniai nei rašyti nei skaičiuoti tokiose mokyklose neišmokdavo.
Kokių priemonių ėmėsi amerikiečių specialistai, kad mokymo proceso kokybė išaugtų? Atsakymas: suteikė laisvę bendruomenėms rinkti mokyklų vadovus. Pastariesiems pasirinkti mokytojus. Ir kartu siekti geriausio rezultato.
Beje, buvo suteikta ne tik laisvė. Nepamiršta ir atsakomybė. Mokykloms, nesugebėjusioms pagerinti rezultatų, gresia būti išformuotoms, vadovams ir mokytojams netekti darbo, o mokiniams – perkeltiems į kitas mokymo įstaigas.
Ar tai davė rezultatų? Net labai svarių – amerikiečių vaikų mokymosi rodikliai gerokai pakilo. Nors, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, dar nėra tarp pirmaujančių.
Gal JAV mums ne pavyzdys? Panašūs modeliai yra taikomi Vokietijoje. Tiesa, ne visur. Bet eksperimentas parodė, kad gimnazijose, kurioms buvo suteikta daugiau laisvės, rezultatai gerokai aplenkė kitų mokyklų. Kas buvo padaryta? Mokyklų vadovams buvo suteikta ne tik laisvė rinktis mokytojus. Priklausomai nuo rezultatų, leista diferencijuoti mokytojų atlyginimus.