A.Bačiulis. Amerika ir Europa bijo sugriauti Rusijos nenugalimumo mitą

veidas.lt 2014-09-27

Visos Kremliaus agresijos užkardymo priemonės, kurias taiko tiek Amerika, tiek Europa, yra labai atsargios, nes Vakarai žino: Rusija tokia silpna, kad sudavus pernelyg smarkiai gali tiesiog subyrėti

Tai sukurtų galios vakuumą Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose.

Ukrainos Rada priėmė įstatymus, suteikiančius ypatingą statusą Rusijos ~de facto~ okupuotai Donbaso daliai. Insurgentams suteikta amnestija (nors ne už visus nusikaltimus), jiems leidžiama išsaugoti savo ginkluotus būrius, turėti savivaldą. Ir taip iš Kijevo dotacijų mitęs, o dabar dar ir karo nuniokotas Donbasas galbūt ir toliau bus išlaikomas bei atstatinėjamas Ukrainos biudžeto pinigais. Už tai formaliai jis liks sudėtine Ukrainos dalimi.

Tokia kaina

už taiką, nes skurdi Ukraina negali sau leisti ilgo karo, be to, jos prastai apmokyta ir prastai aprūpinta kariuomenė tiesiog nepajėgi veiksmingai kariauti su nuo pagrindų pertvarkytomis Rusijos pajėgomis.

Dalis Ukrainos visuomenės ir politikų supratingai priėmė šiuos prezidento Petro Porošenkos ir Rados sprendimus, dalis ėmė šaukti apie išdavystę ir reikalauti karo iki pergalės. Tačiau tiek vieni, tiek kiti pyksta, kad Vakarų valstybės – nei Europos Sąjunga, nei NATO – neatėjo Ukrainai į pagalbą, nors Rada ir Europos Parlamentas tą pačią dieną, kai okupuotai Donbaso daliai buvo suteiktas ypatingasis statusas, ratifikavo istorinę Asociacijos su ES sutartį.

Lietuvoje irgi girdėti priekaištų, esą Europos Komisija, metams atidėdama Asociacijos sutarties su Ukraina įgyvendinimą, padarė pavojingą precedentą, leisdama Rusijai, kurios reikalavimu tai buvo padaryta, paveikti ES santykius su Rytų partnerėmis.

Raudantys dėl neva įvykusios „Ukrainos išdavystės“ per formalumus ir detales nemato esmės: Ukrainos integravimosi į Europą procesas prasidėjo ir jo nepajėgė sustabdyti nei Rusijos agresija, nei nesugebėjimas iki galo išlaisvinti Donbaso, nei nemažos dalies Vakarų elito baimė leisti Ukrainai galutinai atsiskirti nuo Rusijos, taip pastūmėjant šią ar į Kinijos glėbį, ar į nevaldomą griuvimą, kaip prieš ketvirtį amžiaus nutiko Sovietų Sąjungai.

Norint suvokti, koks lūžis įvyko Vakarų požiūryje į Ukrainą, privalu prisiminti 1991-ųjų rugpjūtį ir tuomečio Amerikos prezidento George’o Busho (tėvo) vizitą į Kijevą, kur jis įkalbinėjo ukrainiečius neišeiti iš Sovietų Sąjungos. Ši G.Busho kalba, į įstoriją įėjusi kaip „Kijevo viščiuko (arba Kijevo kotleto) kalba“, apžvalgininkų buvo negailestingai sukritikuota ir įvertinta kaip pati blogiausia Amerikos vadovo kada nors pasakyta kalba. Tegu G.Bushas teisinosi, esą jis buvęs blogai suprastas, bet mes Lietuvoje gerai pamename, kaip tiek jis, tiek kiti Vakarų pasaulio lyderiai lygiai taip pat kaip ukrainiečius įkalbinėjo ir lietuvius „nekenkti Gorbačiovui“, būti nuosaikius ir rąžė rankas, kad „tie lietuviai viską sugadins“.

Per visą Euraziją nusidriekusi Sovietų Sąjunga penkis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, Vakarų požiūriu, buvo veiksnys, stabilizuojantis Balkanus, Rytų Europą, Kaukazą, Centrinę Aziją ir Tolimuosius Rytus. Nežinomybė, į kurią vedė branduolinės Sovietų Sąjungos subyrėjimas, baugino amerikiečius ir europiečius kur kas labiau nei komunizmas, su kuriuo visi jau buvo apsipratę ir ypač Europoje sukūrę gerus verslo ryšius.

Skaityti daugiau...