kun. Vaclovas Aliulis: Kada sulauksime krikščionių vienybės?

lzinios.lt 2014-01-25

Sa­vo pir­mo­sios apaš­ta­liš­kos ke­lio­nės me­tu, apie 51 me­tus po Kris­taus, po ne­sėk­min­go mė­gi­ni­mo at­vers­ti At­ėnų moks­lin­gą pub­li­ką šv. Pa­ulius pa­trau­kė į Ko­rin­to uos­ta­mies­tį ir čia su­bū­rė krikš­čio­nių bend­ruo­me­nę, ku­rios dau­gu­mą su­da­rė pa­pras­ti žmo­nės. 

Pa­skui, dar­buo­da­ma­sis dau­giau­sia va­ka­ri­nė­je Ma­žo­sios Azi­jos da­ly­je, ypač Efe­zo mies­te, to­liau rū­pi­no­si, kaip dygs­ta jo pa­sė­ta sėk­la Ko­rin­te, kaip au­ga ir ve­ši jos dai­gai. Kar­tu su ge­ro­mis ži­nio­mis pa­siek­da­vo Pa­ulių ir bė­dos: bend­ruo­me­nės skal­dy­ma­sis, pa­go­niš­kų pa­pro­čių lie­ka­nos ir ki­ta. Apaš­ta­las į Ko­rin­to ti­kin­čiuo­sius ne kar­tą krei­pė­si laiš­kais, du iš jų yra iš­li­kę. Pir­mas laiš­kas (žy­mi­mas 1 Kor) yra ra­šy­tas ti­kriau­siai 56 me­tais po Kris­taus Efe­ze, an­tras (2 Kor) – me­tais vė­liau Ma­ke­do­ni­jo­je.

Pir­mu­ti­nis so­pu­lys apaš­ta­lui – ti­kin­čių­jų skal­dy­ma­sis į „par­ti­jas“ pa­gal žy­miuo­sius ti­kė­ji­mo va­do­vus. Pa­ulius ne­ga­li pa­kęs­ti tuš­čių ki­vir­čų ir tie­siog gė­di­na skal­dy­to­jus: „Tu­riu ome­ny­je tai, kad iš jū­sų yra to­kių, ku­rie sa­ko­si: „Aš esu Pa­uliaus“, „aš – Apo­lo“, „aš – Pe­tro“, „o aš – Kris­taus.“ Ar­gi Kris­tus pa­da­ly­tas? Ne­jau­gi Pa­ulius bu­vo už jus nu­kry­žiuo­tas? Ne­gi dėl Pa­uliaus bu­vo­te pa­krikš­ty­ti?“ (1 Kor 1,12-13).

Iš­ti­są aš­tuon­die­nį, nuo sau­sio 18-osios iki 25-osios, vi­sa­me pa­sau­ly­je dau­gy­bė krikš­čio­nių mel­džia Die­vą tin­ka­mo įkvė­pi­mo įvai­rių krikš­čio­ni­jos at­ša­kų na­riams ir va­do­vams sie­kiant vie­ny­bės, idant bū­tų „vie­na kai­me­nė, vie­nas ga­ny­to­jas“ (Jn 10,16). Ti­ki­me, jog dan­gu­je vi­si iš­gel­bė­ti žmo­nės gy­ve­na gra­žiau­sio­je vie­ny­bė­je, dė­kin­gi vie­nin­te­liam vi­sų Gel­bė­to­jui Kris­tui. Že­mė­je, de­ja, yra dau­gy­bė stam­bių ir smul­kių krikš­čio­niš­kų su­si­vie­ni­ji­mų, ku­riems to­li iki vie­ny­bės. Trūks­ta ne tik or­ga­ni­za­ci­nės vie­ny­bės, bet yra ir dau­gy­bė krikš­čio­nių ti­kė­ji­mo bei re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo at­mai­nų. Kai ku­rios jų tie­siog ir va­di­na­si sa­vo pra­di­nin­kų var­dais. Man iš­ties ne­ge­ra, kai pra­kil­nų­jį vys­ku­pą Min­dau­gą Sa­bu­tį tu­riu va­din­ti „e­van­ge­li­kų liu­te­ro­nų“ ga­ny­to­ju, tau­rų­jį To­mą Šer­ną – „e­van­ge­li­kų re­for­ma­tų“ ar „kal­vi­nis­tų“ su­pe­rin­den­tu, o ko­kį nors ar­ki­vys­ku­pą Ram­sey – „ang­li­ko­nų“ gal­va. Juk ne Liu­te­ris ar Kal­vi­nas, ar Cving­lis, ar Ang­li­jos ka­ra­lius Hen­ri­kas bu­vo nu­kry­žiuo­ti už sa­vo žmo­nes!

Skaityti daugiau...