G. Landsbergis. Kodėl nenorėčiau V. Tomaševskio darbų Lietuvos mastu?

Gabrielius Landsbergisdelfi.lt 2014-02-17

Šiomis dienomis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis paskelbė, kad ketina kandidatuoti ir sieks būti išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Vienas pagrindinių jo išsakytų argumentų, kodėl jis tinkamas šioms pareigoms, yra neva sėkmingas jo vadovaujamos partijos darbas vietos savivaldoje.

Ponas Tomaševskis tikina: „(…) teigiamus pavyzdžius, savo gerą veiklą norime praplėsti į visą mūsų šalį. Tą, ką mums pasisekė padaryti, galima padaryti visoje valstybėje.“ Kitaip tariant, tai, kas būdinga Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėms, šiandien valdomoms išimtinai V. Tomaševskio partijos, norima pritaikyti visai Lietuvai.

Todėl dar sykį nacionaliniu mastu aktualus tampa klausimas, kokie yra minėtų rajonų  valdymo rezultatai ir ką LLRA juose pasisekė nuveikti?

2011-2012 m. Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje, tuometinėje Ministro Pirmininko Tarnyboje, man teko vadovauti specialiai įkurtam Regionų ir tautinių mažumų skyriui, kuriam buvo iškelta konkreti užduotis: padėti spręsti tautinių mažumų integracijos problemas. Taigi su LLRA veikla teko susidurti asmeniškai. Po 2012 metų rinkimų, V. Tomaševskio partijai tapus valdančiosios koalicijos dalimi, minėtas skyrius reorganizuotoje Vyriausybės kanceliarijoje buvo panaikintas, o aš perkeltas dirbti kitur.

Tačiau nuo to įsisenėjusios problemos, žinoma, niekur nedingo, o aš tebejaučiu pareigą bent pasidalinti turima informacija ir pastabomis.

V. Tomaševskis taip matuoja savo partijos veiklos sėkmę: „Mūsų savivaldybėse nėra skolų, vykdomi investiciniai projektai.“

Skaityti daugiau...

A.Bačiulis:Referendumas – įrankis demokratijai sunaikinti

veidas.lt 2014-02-18

„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai, siekiantys tris kartus supaprastinti būsimų referendumų surengimą Lietuvoje, iš tikrųjų nori demokratiją pakeisti ochlokratija – minios valdžia, arba, kaip jie patys mėgsta svajoti, gatvės valdžia.

„Visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai“, – rašo Umberto Eco „Prahos kapinėse“.
Nuo aprašomų įvykių praėjo daugiau nei pusantro šimto metų, kaimo klebonų vaidmenį, kvailinant provincijos neišmanėlius, perėmė kokiam stambiam politikos verslininkui (ar su juo susijusiai vietos valdžiukei) priklausanti žiniasklaida, tačiau esmė nepakito: nori nužudyti demokratiją – atiduok sprendimo teisę į neišprususių žmonių rankas. Pavyzdžių apstu, naujausią neseniai matėme Egipte.
Tokio visiškai laisvo, tačiau neprotingo ir jiems patiems žalingo politinio pasirinkimo priežastis paprasta, ją žino kiekvienas politikas: dauguma rinkėjų yra kvaili ir nesugebantys atsakingai pasirinkti. Tiesa, tam, kad šį siauruose rateliuose plačiai žinomą faktą drįstum pasakyti garsiai, reikia būti Winstonu Churchilliu, kadaise ciniškai drėbusiu: geriausia agitacija prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vadinamuoju vidutiniu rinkėju, ypač atsižvelgiant, kad pusė rinkėjų gerokai kvailesni už jį. Tačiau iškart pridūrusiu: demokratija – labai blogas valdymo būdas, bet visi kiti dar blogesni. Nebūtų britas…
Dauguma politikų yra nepalyginti smulkesnio kalibro už W.Churchillį, tad yra linkę savo rinkėjams meluoti, esą „žmonės juk protingi, jie supranta“. Seniai esu pastebėjęs: vos kuris politikas viešai pasisakydamas ima kalbėti apie protingus žmones, kurie tikrai sugebės protingai pasirinkti, vadinasi, jis iš karto po to pradės kabinti jiems makaronus ant ausų. Ką darysi – tai nemaloni, bet būtina politinio darbo kasdienybė: jeigu nesugebi įtikinti rinkėjų, kad jie balsuotų už tave ar tavo siūlomą sprendimą, politikoje tau vietos nėra. Tiesiog geri ir sąžiningi politikai mokosi žmonių įtikinimo būdų, o nevykėliai ar sukčiai – paprasčiausiai prisitaiko ir sako tai, ką žmonės nori išgirsti (iš sociologinių apklausų tai sužinoti nesudėtinga).
Šią paprastą tiesą – kad jokiu būdu negalima prileisti visų be išimties žmonių prie valstybės valdymo reikalų, žinojo dar senovės graikai, labai aiškiai skyrę demokratiją, atsakingų už save ir savo sprendimus žmonių valdžią, nuo ochlokratijos, minios valdžios, kai klausoma tik garsiausiai ir miniai suprantamiausiai rėkiančiųjų. Ne veltui XIX a. prancūzų sociologo Gustave’o Le Bono „Minios psichologija“ buvo parankinė bolševikų revoliucijos vado Vladimiro Uljanovo knyga.

Skaityti daugiau...

Dėl dalies Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių veiksmų

 
Lietuvos Sąjūdis

Kodas 190651410, Gedimino pr.1, LT-01103 Vilnius, tel. (8 5) 212 4848, faks.(8 5) 212 4848, e.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.


 

Dėl dalies Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių veiksmų                                                           2014-02-17 

                                                                                                                                               Vilnius

 

Iškovojus laisvę Lietuvai, pagrindinis Lietuvos Sąjūdžio siekis buvo ir dabar yra stiprinti jos valstybingumą. Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje supratome, kad iškovotoji laisvė yra trapi ir pažeidžiama, todėl siekėme artėjimo demokratinių Vakarų kryptimi į euroatlantinę NATO ir Europos Sąjungą.

Stoti greta Europos demokratinių valstybių nebuvo paprasta, turėjome atlikti eilę užduočių, prisiimti įsipareigojimus, o tam prireikė net keturiolikos nuoseklaus darbo metų. Šiemet švęsime narystės NATO ir Europos Sąjungoje pirmąjį dešimtmetį.

Buvimas euroatlantinėse struktūrose iš dalies užtikrino mūsų saugumą, tačiau buvusios sovietinės galvosenos ir propagandos skverbimasis, įvairūs „kultūriniai“ koncertai, per specialius kanalus transliuojamos Lietuvą menkinančios televizijos laidos, kai kurių parlamentarų neatsakingi pareiškimai ir  euroskeptikų renkami parašai referendumams kelia grėsmę valstybės ateičiai.

Lietuvos Sąjūdžio taryba 2013 m. spalio 04 d. pareiškime skelbė, kad nepritaria nei referendumui dėl žemės „nepardavimo“ europiečiams, nei referendumų kvotos menkinimui, kuris paskatintų Lietuvoje nuolatinę dviprasmių iniciatyvų įtampą ir politinę sumaištį.

Apmaudu, kad šalia partijų, išpažįstančių sovietines vertybes, šliejasi ir dalis Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių, kurie, prisidėdami prie antieuropinio referendumo organizavimo, klaidina piliečius, siekdami pakeisti tautos ir visuomenės Vakarų integracijos kryptį, o galbūt ir pirmiausiai turėdami tikslą sunaikinti Lietuvos Sąjūdį jį suskaldant.

Skaityti daugiau...

Vasario 16-osios įpareigojimas: nepriklausomybė nuo šimtamečių carų, europinė kryptis ir demokratija

Vasario 16-osios įpareigojimas: nepriklausomybė nuo šimtamečių carų, europinė kryptis ir demokratija

 

Sveiki, piliečiai pilėnai, Pilies gatvės brolija!

Sveikinu Jus, dar kartą čia susirinkusius.

Nutariau pasidalyti mintimis apie šachmatus ir dūmus.

Mano geroji žiniasklaida, jaučiu, tuoj daro išvadą: tas Landsbergis jau visai. Juk šachmatai ir dūmai neturi nieko bendra.

Klystate, brangieji, labai daug bendra. Prisimenu savo studentišką jaunystę, kai daug vyresni strateginiai partneriai prie languotos lentos pūsdavo man į veidą „Belomor“ dūmų kamuolius, kad apsvaigęs, nebeįžvelgdamas net vieno ėjimo į priekį,  padaryčiau kokią istorinę klaidą.

Išgrauš! – būdavo mano atsakymas. Bet rūkyti nepradėjau.

Tačiau šiandien daugelis jau pamiršo, o mokykloje nė nebemoko, kas tas „Belomor“ kanalas ir jo geležinkelis tundroje, kur po kiekvienu pabėgiu guli nukankintas vergas. Todėl pasisekimo kai kuriose auditorijose susilaukia dainos: „Aš padarytas vergijoje“. Naujieji keisti patriotai dūsauja: „Ilgu, ilgu man tarybų, šalin bjaurybę Europą!“ ir svaiginasi jau ne dūmais, o referendūmais. Deja, į agitatorių judesius įtraukta daug suklaidintų nuoširdžių žmonių, turbūt neskaičiusių pono Juliaus teksto, kurį parėmė. Menininkai, dvasininkai… Jausmai dėl tėvynės ima viršų, bet į tėvynę pažvelkim ir iš proto pozicijų. Ir bent pora ėjimų į priekį, ir nereikia pykti ant klystančių.

Esam novatoriai. Lietuvoje stumiamas dar negirdėtas antieuropinis referendūmas. Tokia jo esmė, tik slepiama apgavystėmis, pradedant nuo tos, kai mūsų sąjungininkai europiečiai gudriai suplakami su viso pasaulio „užsieniečiais“.

O jei  kalbam sąžiningai apie europiečius, tai valstybė užuot paskelbusi „Tomui Ilvesui parduoti draudžiama!“, galėtų mandagiai naudotis pirmumo teise. Pati pirkti. Po to – parduoti Ramūnui. Bet juk tikslas kitas. Tikslas yra susipykti su Europos Sąjunga, o dar geriau, ką skelbia p. Šliužas, išstoti iš jos. Putinas net Soči sapnuoja apie tokią Lietuvą.

Daug kalbantys apie žemę pamiršta apie žemėlapį. Lyg mokyklų nelankę. O žemėlapis primintų – kur demokratinė Europa, kur putininė Eurazija, tad ką toliau renkasi Lietuva. Nereikia Europos, tai krenti į Euraziją. Atgal į narvą.

Daug kalbantys apie Tautą Didžiąja Raide savo siūlomais kūlvirsčiais nebent paspartins realios tautos persikraustymą kur geriau. O kaip vertinti, kai tyčia arba iš neraštingumo Petro sklypą vadina valstybės teritorija? Mat jeigu Petras parduos latviui, tai Lietuva sumažės, o Latvija padidės. Yra tuo patikėjusių. Gal auklytės paaiškintų darželyje, jog demokratinė valstybė savo suverenios teritorijos parduoti negali net vyriausybei norint. Juolab – ūkininko Petro sprendimu, nes jis parduoda tik sklypą, ne valstybės gabalą.

Vyresnieji gal atsimenate, kaip univermage norėdami atsikratyti prekių šlamštu sudarydavo „dovanų paketą“, kurį gali pirkti tik visą.

Dabar išrasta būdas, kaip teikti piliečiams balsavimą „taip“ arba „ne“ už keletą konstitucinių dalykų iš karto. Tuo keliu einant, jūsų ir mūsų greit lauks toks trijų sprendimų paketas:

(1) Minimalų atlyginimą – dvigubai!

(2) Nacionalizuoti skandinavų bankus, atkurti „Snorą“, parsikviesti šokėją Romanovą.

(3) Gerbiant kultūros paveldą, sugrąžinti Stalino paminklą į tradicinę vietą Vilniuje prie geležinkelio stoties.

Arba ir toks paketas:

Skaityti daugiau...

Su švente!

sveikinimas vasario

A. Anušauskas. Prezidento rinkimų naujiena – žaidimas žymėta KGB korta

Arvydas Anušauskas

delfi.lt 2014-02-13

Jei dar prieš kelis mėnesius manęs kas nors būtų paklausęs, ar socialdemokratai kaip paskutinio šiaudo Prezidento rinkimuose griebsis KGB temos, nebūčiau patikėjęs. Bet realybė yra kur kas įvairesnė.

Mono (t.y. vieno asmens, be žurnalistų ir klausytojų) spaudos konferencijas rengęs ir pagaliau šiltame Juliaus Pankos prieglobstyje atsidūręs Zigmas Vaišvila jau nebegalėjo niekuo nustebinti. „Atradimai“ viešame archyve niekaip nepasipildė atradimais buvusiame slaptame archyve.

Tam į pagalbą pasitelkti iškilūs socialdemokratai ir eks-socialdemokratai, kurių žinių spragas ėmė papildyti buvę KGB karininkai. Sako, jie perėjo į Lietuvos pusę ir net pensijų iš Rusijos negauna, tačiau labai trokšta dalintis savo „žiniomis“ apie KGB ir keliones į užsienį. Va, tik bėda, kad jie tai daro anonimiškai, nes bijo rodyti savo tikruosius veidus.

Savo laiku Čekija pasielgė labai saliamoniškai – paskelbė agentų pavardes ir teismuose nepriėmė buvusių komunistinio saugumo karininkų liudijimų. Kaip interesų konfliktą turinčiųjų ir todėl meluojančiųjų.

Pas mus viskas priešingai. Jei tik meluosi apie savo kvalifikacijas KGB ir jei dar meluosi „teisingai“ (pagal anoniminio užsakovo rekomendacijas), tuomet tau atviras eteris, laikraščių puslapiai. Kažkuo primena vieną istoriją apie KGB budelį, kuris oficialiai buvo „virėjas“ ir šaudyti mirtininkų eidavo į „valgyklą“ arba „pirtį“ (tai buvo užkonspiruotos mirties patalpos). Negi girsies tokiais įgūdžiais? Jau geriau būsi virėju ir konsultuosi apie KGB virtuvę.

Panašiai ir apklausiamas buvęs agentas-smogikas kaišiojo savo darbo knygelę, mėgindamas įrodyti, jog jis nebuvo partizanų išdavikas ir žudikas. Nes tuo metu jis buvo visai kitur ir dirbo „mokytoju“, bet jis gali daug ką papasakoti apie partizanų darbus. Tokiais priedangos dokumentais galėjo pasigirti ne kiekvienas, nors benaršant KGB archyvus pavyko rasti tuščių gimimo liudijimų. Įrašyk, ką nori, ir būsi ekspertas su švaria biografija.

Skaityti daugiau...

K.Masiulis: Kada Nepriklausomybę pamils ir sovietmečio vaikai?

lzinios.lt 2014-20-13

Vis ma­žiau lai­ko lie­ka iki di­džio­jo Va­sa­rio 16-osios ju­bi­lie­jaus. 2018-ai­siais švę­si­me 100 me­tų, kai Lie­tu­va pa­skel­bė Ne­prik­lau­so­my­bę jau kaip mo­der­ni, de­mo­kra­tiš­ka, tau­ti­nė vals­ty­bė. Va­sa­rio 16-oji - die­na, kai ga­li­me ap­mąs­ty­ti ir pa­si­tar­ti, ar tin­ka­mu ke­liu Lie­tu­va ei­na, ar tuos pri­ori­te­tus ren­ka­si ir kaip Tau­ta ver­ti­na sa­vo ša­lį.

Ne­se­niai da­ly­va­vau so­cio­lo­gės Rū­tos Gau­die­šie­nės pa­skai­to­je apie Lie­tu­vos vi­suo­me­nę. Įdo­miau­sias pa­si­ro­dė pa­trio­tiš­ku­mo as­pek­tas. Ty­ri­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vos pa­trio­tais sa­ve lai­ko dau­giau­sia jau­ni­mas ir pen­si­jo­je esan­tys gar­baus am­žiaus sen­jo­rai. Vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nės, ypač iš ma­žes­nių mies­tų ir gau­nan­tys ma­žes­nes pa­ja­mas, sa­ko esan­tys ne­pa­ten­kin­ti vals­ty­be ir ne­jau­čian­tys jai mei­lės. Kai kal­ba­ma apie šias tris kar­tas, jo­kiu bū­du ne­rei­kė­tų api­bend­rin­ti, kad vi­si be iš­im­ties taip ma­no. Bet ga­li­ma iš­skir­ti vy­rau­jan­tį po­žiū­rį ir apie tai dis­ku­tuo­ti.

Kas yra pa­trio­tiz­mas ar­ba Tė­vy­nės mei­lė? Kiek­vie­nas, at­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, ar yra pa­trio­tas, tur­būt su­de­da skir­tin­gus ak­cen­tus, ta­čiau vi­si pa­trio­tai, ko ge­ro, tu­rė­tų pri­si­pa­žin­ti esan­tys lai­min­gi bū­da­mi lie­tu­viai. Lai­mė - su­bjek­ty­vus, bet iš­ma­tuo­ja­mas da­ly­kas. Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo lai­mės kri­te­ri­jus – šei­ma, pi­ni­gai, na­mai, drau­gai, kai­my­nai, pri­pa­ži­ni­mas, dar­bas, o vi­sa tai su­dė­ję gau­na­me su­bjek­ty­vių ver­ti­ni­mų vi­su­mą – Lie­tu­vą.

Skaityti daugiau...

L. Kasčiūnas. Apie bandymus perkurti politinės dešinės vertybes Lietuvoje

L. Kasčiūnas. Apie bandymus perkurti politinės dešinės vertybes Lietuvojedelfi.lt 2014-02-12

Po ilgesnės pertraukos tautiškumo klausimas susilaukė dėmesio Lietuvos viešojoje erdvėje. Prie to ypač prisidėjo diskusija užsimezgusi politinėje dešinėje.

Jeigu bandymą pasitelkus Vyčio ir Rūpintojėlio metaforas apibrėžti „tikrąjį“ tautiškumą galima vertinti kaip intelektualinę provokaciją, tai noras tautiškumo sklaidą susieti su Rusijos interesais liudija apie dar vieną bandymą perkurti Lietuvos politinės dešinės vertybių sistemą.

Pradėti reikėtų nuo šūkio „kuo daugiau Europos Lietuvoje, tuo mažiau Rusijos“ analizės. Iš tiesų, Vakarai ir Europa yra nediskuotina Lietuvos strateginė kryptis, saugumo garantijų šaltinis. Kadangi šis šūkis atspindi civilizacinį Lietuvos pasirinkimą, jis tikrai gali pretenduoti tapti geopolitiniu Lietuvos leitmotyvu.

Tačiau net ir krypties turėjimas neatleidžia nuo atsakomybės svarstyti - o kas yra šiandieninė Europa? Ar tai bendrą istorinę atmintį, saugumo sampratą ir krikščioniškas šaknis puoselėjanti bendruomenė, o gal užleido vietą estrelų, lunačekų, con benditų ir apskritai naujosios kairės ideologija grindžiamam dominavimui?

Skaityti daugiau...

Daugiau straipsnių...

  1. Įtaria, kad referendumo iniciatoriai galėjo suklastoti dalį parašų
  2. A. Ažubalis. Kas blogiau: istorijos politika ar jos neturėjimas?
  3. In memoriam. Tylus ir atsidavęs Lietuvos darbininkas
  4. E. Eigirdas. Kremlius nusprendė užreferenduminti Lietuvą