Ir daugelio akys nukrypo į Europos radikalios dešinės politines jėgas (Prancūzijos Nacionalinį frontą, Austrijos Laisvės partiją, Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partiją), atvirai besižavinčias Vladimiro Putino Rusija ir jo siūloma tarptautinių santykių vizija. Bet ar kraštutiniai dešinieji iš tiesų yra pagrindiniai V. Putino sąjungininkai Europoje?
Rusijos užsienio politiką palaikantis Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas šiandien Prancūzijos nacionalinėje Asamblėjoje (žemuosiuose rūmuose) turi 2 vietas iš 577, Senate (aukštuosiuose rūmuose) apskritą nulį iš 348 senatorių, o Nigelo Farage‘o Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija, kuri, anot mūsų politikos apžvalgininkų ir politologų, irgi tarnauja Rusijos interesams, demonstruoja dar „geresnius“ rezultatus: tą patį nulį iš 650 Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmų narių, bet turi net 3 lordus Lordų rūmuose iš 724. Tad jei būtent visa tai yra svarbiausios politinės jėgos, į kurias Vakarų Europoje investuoja Rusija, galima drąsiai teigti, jog V. Putinui toli idiotų ieškoti nereikia, nes tokiu atveju jis pats yra visiškas idiotas.
Be abejo, radikalių dešiniųjų politinių jėgų populiarumas Vakarų Europos visuomenėse auga, nes tai naujų socialinių ir kultūrinių lūžių XX a. pabaigos Vakarų Europoje padarinys ir tradicinės dešinės politinių partijų nesugebėjimo rasti atsakymus į šiuos iššūkius pasekmė. Iškilus iššūkiams šeimos bei gyvybės sampratai, atsiradus imigracijos problemoms, o multikultūriniam visuomenės modeliui patiriant vis daugiau nesėkmių, tradicinės centro dešinės politinės partijos iki šiol taip ir nesugebėjo pasiūlyti aiškios pozicijos dėl tolesnės visuomenės raidos vizijos. Kraštutiniams dešiniesiems pasitaikė proga užpildyti šį vakuumą.Vis dėlto, kalbėti apie tai, kad radikali dešinė šiandien yra reali galimybė Rusijai didinti savo įtaką Europoje yra mažų mažiausiai klaidinga. Bent jau tol, kol Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje veiks daugumos atstovavimo rinkimų sistema, kuri užkerta kelią net ir keliolika procentų rinkėjų balsų gaunančiam Nacionaliniam frontui bei Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijai turėti bent kelis narius savo nacionaliniuose parlamentuose.