Bet tai nėra vienintelė iš Antrojo pasaulinio karo laikų likusi liekana rusų visuomenės sąmonėje. Skirtingai nei Vakarai, Rusija šį karą vadina Didžiuoju tėvynės karu, jo pradžią mini ne rugsėjo 1-ąją, kai Vokietiją užpuolė Lenkiją, o birželio 22 dieną, kai Adolfas Hitleris sulaužė Molotovo-Ribbentropo paktą ir užpuolė Sovietų Sąjungą.
Karo pabaiga Europoje rusų irgi švenčiama kitu metu: ne gegužės 8-ąją, o gegužės 9-ąją. Maža to, Baltijos šalių okupacija, įsiveržimas į Lenkiją, karas su Suomija Rusijai nėra Antrojo pasaulinio karo dalis.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
Gintautas Mažeikis teigia, kad galima išskirti penkis pagrindinius Rusijoje populiarius mitus apie Antrąjį pasaulinį karą.
Pirmas mitas: karą laimėjo Rusija
„Pirmas mitas, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjo Rusija. Reikalas tas, kad šiuo atveju užmirštama visa Sovietų Sąjunga. Ten buvo šauktinių, prievarta pakviestų ar savanoriais atėjusių baltarusių, ukrainiečių ir kitų. Prisiminime ir latvius, lietuvius, kurie tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Pati Rusija yra daugiatautė, kare dalyvavo ir totoriai, baškirai, užkaukazės tautos – azerbaidžianiečiai, gruzinai, uzbekai, kurių buvo šimtai tūkstančių. O šiandieninė retorika, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjo Rusija, Lietuvoje gal ir nėra tiek įžeidžiant, bet tai žeidžia baltarusius ir ukrainiečius“, - pasakojo G. Mažeikis.
Raudonojoje armijoje buvo suformuotos nacionalinės divizijos iš vienuolikos sovietinių respublikų – Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos, Tadžikijos, Turkmėnijos, Uzbekijos, Kazachijos, Kirgizijos, Estijos, Lietuvos, Latvijos. Joje buvo ir autonominių respublikų divizijų: Kalmukijos, Baškirijos, Čėčėnijos-Ingušijos, Kabardos-Balkarijos, taip pat egzistavo kinų-korėjiečių tautybės šaulių brigada.
Pavyzdžiui, iš Lietuvos Raudonojoje armijoje 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, nors joje tarnavo ir žydų bei rusų tautybės žmonių iš Lietuvos.
Antras mitas: pergalė priklausė nuo J. Stalino
Profesorius G. Mažeikis sako, kad antrasis mitas susijęs su sovietų diktatoriaus J. Stalino kultu. Rusijoje J. Stalinas tebėra gerbiamas, nors pats V. Putinas susilaiko nuo liaupsių šiam diktatoriui ir stalinizmą yra pavadinęs „susijusiu su asmenybės kultu, masiniais įstatymų pažeidimais, represijomis ir lageriais“.
„Kitas mitas, kad pagrindinis šios pergalės kalvis buvo J. Stalinas. Šiuo atveju užmirštama, kiek beprasmiškų aukų buvo mūšiuose, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą J. Stalinas sunaikino pagrindinius Raudonosios armijos generolus, kurie turėjo nors šiokią tokią karinę ir technologinę patirtį“, - pasakojo profesorius.
Kaip savo knygoje „Kruvinos žemės“ teigia istorikas Timothy Snyderis, per Didįjį terorą 1937-1938 m. Sovietų Sąjungoje buvo nužudyta apie 700 tūkst. žmonių. Šio valymo metu buvo žudomi ne tik klasiniai ir etniniai priešai, tremiamos ištisos tautos, bet žuvo ir daug komunistų bei valdžios elito atstovų.
„Pati kariuomenė buvo demoralizuota ir įbauginta NKVD persekiojimų. Todėl būtent dėl stalinistinės politikos kaltės Sovietų Sąjunga iš pradžių pralaimėjo tiek daug mūšių 1941-1942 m. Šie metai rodo J. Stalino vadovavimo beviltiškumą – tik milžinišku žmonių aukų skaičiumi buvo galima priešintis vokiečių kariuomenei“, - sakė G. Mažeikis.
Skaityti daugiau...